Jos Vendeta [BAIGTA]

-18-

Lovoje pragulėjau tris dienas... Po to karto kai jis mane išprievartavo pasijutau labai blogai... Visą laiką aš gulėjau lovoje ir žiūrėjau į vieną tašką. Nieko visiškai nieko nevalgiau.
Derekas suprato visa tai kaip mano "Bado akciją", o iš tikrųjų aš esu psichologiškai palaužta...
Derekas vis ateidavo į mano kambarį. Atnešdavo man maisto ir vandens.
Maisto aš nevalgydavau, tiesiog nei trupučio nenorėdavau valgyti, o vandens atsigerdavau.

Nesupratau, ką Derekas norėjo įrodyti nešdamas man maistą...
Jis taip pat ateidavo į kambarį ir klausinėdavo kodėl taip elgiuosi.
Aš norėjau tik vieno... Susitikti su Analija ir Deividu. Juos stipriai apkabinti ir pasakyti kokie jie man brangūs...

Gulėdama lovoje daug ką apgalvojau, svajojau ir apmąsčiau... Aš visiškai nepasiilgau Džesikos Blaire gyvenimo. Man patinka dabartinis gyvenimas. Ne dėl to, kad Derekas su manim elgiasi kaip su šiukšle, ne dėl to, kad šoku striptizo klube, ne dėl to, kad gaunu antausius... bet dėl to, kad turiu Analiją ir Deividą... Jie mano vieninteliai tikri ir geriausi draugai per mano visą gyvenimą.

Išgirdau kaip atsidarė kambario durys.
-Čia Lola, kaip ir norėjai ją matyti. - išgirdau Dereko balsą.
-Lola... - išgirdau pažįstamą balsą.
Aš atsisėdau ant lovos ir pamačiau Deividą!
-Deividai... - ištariau.
Deividas pripuolęs prie manęs, mane apkabino.
Mano akyse pasirodė ašaros.
-Kodėl tu visas toks... sudaužytas? - paklausiau Deivido.
Po Deivido akimis buvo mėlynės, ant žando randas...
-Nesvarbu Lola. Aš taip norėjau tave pamatyti, Analija man papasakojo...
-Taip, taip Deividai... čia buvo mano kaltė...
-Lola, nereikia verkti pamačius mane... nereikia apskritai tau verkti... -Deividas savo rankomis glostė mano veidą - bent jau dabar mes susitikome. Pažadu, tau Lola, kad visa tai baigsis.
Derekas stovėjo nuošalyje ir viską įdėmiai stebėjo.
-Aš pergyvenau dėl tavęs... Kur tu buvai dingęs? - paklausiau.
-Mane specialiai išsiuntė į kitą miesto galą. Aš net nežinojau, ką jis žada su tavimi daryti, tad išvažiavau. Nuvažiavęs ten, spratau, kad jis norėjo manęs atsikratyti tam laikui, jog nesukliūdyčiau aš jam skaudinti tave... Tai mano antroji klaida... pirmoji buvo, kai mes gyvenome kartu, aš neišvežiau tavęs toli, toli... - atsakė Deividas.
-Na tikrai, apgavom tave. Man patinka jus abu stebėti, lyg jūs turite vilties, kad viskas bus gerai. Prisiminkite, kol esu aš, tol nebus viskas gerai. - įsikišo ilgai tylėjęs Derekas.
-Neklausyk jo Lola... aš visada būsiu su tavimi... - sušnibždėjo man į ausį Deividas ir pabučiavęs mano kaktą, išėjo iš kambario.
-Taip trumpai? Neskaudink jos. - šaipėsi Derekas.
Deividas ignoravo jį, o Derekas išėjo paskui Deividą.

Aš atsiguliau į lovą... neturėjau jėgų išlydėti Deivido... ir net nepajutau kaip užsnūdau...

Atsikėlusi jaučiausi labai silpnai... man buvo bloga. Išlipau iš lovos ir nuėjau į svetainę.
Svetainėje ant sofos sėdėjo Derekas.
-Bado streikas baigėsi mažute? - pašaipiai paklausė jis.
Aš susiėmiau už galvos. Mano akyse visas vaizdas pradėjo temti...
Derekas nesuprasdamas priėjo prie manęs.
-Sėsk ant sofos Lola... - girdėjau jo balsą.
Staiga aš visiškai atsijungiau...

Po kažkiek laiko:
-Ją reikėtų vežti į ligoninę. - girdėjau vyrišką balsą.
-Gal žinai, kaip galima apsieiti be ligoninės? - išgirdau Dereko balsą.
-Jai visiškas išsekimas, ir dabar, ponas, ne XIX amžius, kad ji būtų gydoma namie.
-Ką reikia daryti, kad ji atsigautų?
-Visų pirma, reikia lašalinės su maisto medžiagomis, o vėliau nuolatinės profesionalų priežiūros. - atsakė tas vyriškas balsas į Dereko klausimą.

Aš atsimerkiau ir pamačiau Dereką su nepažįstamuoju. Gulėjau Dereko lovoje.
-Atsigavote pagaliau. Aš daktaras. Ar atpažįstate savo vaikiną? - paklausė tas daktaras.
Aš suraukiau antakius.
-Ew... tik ne vaikinas... - pasišlykštėjau - Pažįstu ir nesu visiška kvailė.
-Tada jums nėra amnezijos.
-Klausykit, aš pati šiek tiek nusimanau kas man. Todėl, aš pati puikiai žinau, kad man nėra amnezijos, anoreksijos ar bulimijos. Aš tiesiog nevalgiau tas dienas, nes sunkiai dirbau ir tiesiog... stresas, suprantate. - pasakiau.
-O jūs nusimanote daug apie mediciną. - nustebo daktaras.
-Kažkada domėjausi. - šyptelėjau.
-Taigi, jums visiškas išsekimas. Jums reikia važiuoti į ligoninę. - pasakė daktaras.

Į ligoninę? Aš negalėjau... nes visi darbuotojai mane atpažins. O juo labiau Derekas sužinos mano tikrąjį vardą ir pavardę... Dar mano dokumentai netikri...
-Atsiprašau, bet aš negaliu važiuoti į ligoninę. - pasakiau.
-Pastatyk lašalinę jai ir tiek. - paliepė Derekas daktarui.
-Kaip jūs norite, bet aš nebūsiu atsakingas jeigu kas nors įvyks ne taip. - įspėjo daktaras.
-Gerai, gerai. - numojo ranka Derekas.
Daktaras pastatė man lašalinę. Derekas išėjo iš kambario.

-Beje, jums toje nuotraukoje rudi plaukai labiau pritiko. - pasakė daktaras.
-Am... na... ačiū. - šyptelėjau.
Jis pastebėjo, kad esu tas pats žmogus... Bet aš stengiausi nepasimesti...
-Kas jums yra tas vaikinas? Gal brolis? Tada labai atsiprašau, kad... - pradėjo daktaras.
-Jis man niekas. Jis tik draugas, aišku paprastas. Kadangi esu studentė, aš nuomojuosi čia pas jį...
-Neblogas butas sakyčiau. Be to, aš žinau visas tas draugystes. - šyptelėjo daktaras.
-Man įdomu, ar jūs visada toks? Toks įžvalgus ir visur landus? Jums nereikėtų atlikinėti savo darbo? - pratrūkau.
-Aš tik klausinėju jūsų ir tiek. Tą vaikinuką Dereką pažįstu, tai pamaniau, kad nejaugi jis jau turės merginą.
-Pf... Dieve, kokia naujiena... Jis toks pasileidelis, kad ko gero pusę Niujorko merginų prasitampė su juo. - pasakiau.
-O čia jūsų kambarys? - paklausė daktaras.
-Jeigu jūs pažįstate Dereką, tada turėtumėte žinoti, kieko čia kambarys. - pavarčiau akis.
-Čia ko gero jūsų kambarys, nes yra jūsų nuotrauka. - pasakė jis.
-Gal geriau dirbkite savo darbą. - pasakiau.
-Kiek jums čia buvo metų? - paklausė daktaras manęs žiūrėdamas į nuotrauka.
-Gerai, eikite iš čia, aš pati geriau pasistatysiu lašalinę, nes jau jūs mane pradėjote nervuoti. - įsižeidusi pasakiau.
-Gal jūs dirbote bendrosios pagalbos slaugytoja?
-Kodėl?
-Jūs mokate pati pasistatyti lašalinę.
-Amm... iš tikųjų nemoku. Aš niekada nedirbau slaugytoja. - pamelavau.

Man kilo įtarimas, kad tas daktaras tiek daug visko manęs klausinėja...
-Gerai, lašalinė pastatyta. Turėtų viskas sulašėti po dviejų valandų. Prie jūsų turėtų būdėti kažkoks asmuo. - pagaliau daktaras pradėjo kalbėti tai ką reikia.
-Ačiū. - padėkojau.
-Viso Lola. - atsisveikino daktaras.
-Viso. - atsisveikinau aš.
Daktaras išėjo iš kambario.

Man atrodė, kad tas daktaras kažką norėjo išpešti iš manęs. Toks jausmas, lyg jis kažką žinotų apie mane... lyg jis pažinotų mane kaip Džesiką Blaire. To pačio daktaro nesu mačiusi... net nesuprantu kas čia dedasi... Bijojau tik vieno, kad Derekas gali sužinoti apie mane, juo labiau jis turi mano nuotrauką kai dar buvau Džesika Blaire!