Jos Vendeta [BAIGTA]

-10-

Deividas išvažiavo į klubą. Aš žiūrėjau televizorių ir valgiau traškučius.

Man buvo smagu, kad manęs niekas neieško, nes savo praeitame gyvenime neturėjau nei draugų, nei giminių. Giminės toli nuo manęs, be to, jie su manimi net nebendrauja. Esu visiškai viena kaip pirštas mąstanti kaip atkeršyti Derekui Heilui.

Staga suskambo ant stalo paliktas Deivido telefonas.
Priėjusi pamačiau nepažįstamą numerį. Neatsiliepiau.
Staiga po dešimties minučių vėl suskambo jo telefonas.
Priėjusi pamačiau žinutę:
Lola, čia aš Deividas. Pasiklausyk balso paštą. ;)
Išklausiusi balso paštą, paskambinau tuo pačiu numeriu.
-Išėjęs nepasakiau kur maistas. - pasakė Deividas.
-Aš jau susiradau. - nusijuokiau ir iškart sunerimau - Deividai, skambinti negalima... nesaugu...
-Nieko tokio. Ir dar norėjau paklausti... ar tu nieko prieš, jeigu šiandien nenupirksim tau naktinių, o laikinai pasinaudosi manais marškiniais?
-Nieko tokio... tu ir taip dėl manęs tiek daug dedi pastangų. - atsidusau.
-Visai nededu. - pasakė Deividas.
-Aš irgi noriu pakalbėt! Čia mano telefonas! - išgirdau rėkaujant pažįstamą balsą.
-Kas ten dar yra su tavim? - paklausiau.
-Sveika Lola! - išgirdau kažkieno balsą.
-Kas tu? - paklausiau.
-Oj... Lola... neatpažysti savo partnerės? - paklausė Analija.
-Analija! - surikau iš laimės.
-Taip... taip... - sumurmėjo Analija.
-Kaip tau? - paklausiau.
-Dabar nekaip sekasi kai tavęs nėra...
-O tu jau viską žinai? - paklausiau.
-Deividas kažką papasakojo, bet nesijaudink, Analija viską laiko paslaptyje. Žinok, norėčiau aplankyti tave. - atsakė Analija.
-Dabar esu žiaurioj padėty su Dereku. Būtų gerai, kad aplankytum. Papasakočiau viską. - pasakiau.
-Deividai, gali eiti. - pasakė Analija Deividui.
Aš truputį nusijuokiau.
-Na va... o dabar Lola... pasiaiškink man... - rimtai pasakė Analija.
-Ką? - paklausiau.
-Nu tai kas su Deividu mezgasi?- paklausė Analija.
-Niekas. - atsakiau.
-Tu pas jį gyveni? - paklausė Analija.
-Na... kaip ir taip, bet čia ne iš kažko kito, o iš siaubingos patirties su Dereku.
-Gerai, gerai... bet šiknius tas Derekas... - sumurmėjo Analija.
-Analia, būk atsargi... nes aš su tavimi bendrauju, jeigu ką nors klausinės Derekas... tu turi taip gerai apsimesti, kaip niekad. - pasakiau.
-Supratau Lola. Ate. - paskubomis atsisveikino ji.
-Ate Analia. - atsisveikinau ir aš.
Baigusi pokalbį, giliai atsidusau.
Dabar svarbiausia būti lyg numirusiai.

Pasinaršiusi Deivido spintoje, radau jo baltus marškinius. Apsimovusi juos pasižiūrėjau į save veidrodyje. Jo marškiniai buvo milžiniški, o aš atrodžiau lyg su maišu, bet bent jau dabar mano kūno nevaržė kelinta diena nešioti mano drabužiai.

Basomis nuėjau į svetainę. Televizorius vis dar buvo įjungtas.
Pamačiusi stovinčią bokso kriaušę, nusprendžiau ją padaužyti ir bent jau kažkiek įgauti jėgų...
Po kokios valandos išeikvojusi visas jėgas kritau ant sofos...
Gulėdama ant sofos svarsčiau... Gal man susidėti su tais vyrukais? Tada galbūt mes visi kartu atkeršytumėm Derekui Heilui, bet labiausiai manęs neramina vienintelis žodis "galbūt".
Vienintelis dalykas kas man dabar neduoda ramybės - tai Derekas.
Ar man jau pasiruošti ir nužudyti jį? Norėčiau aš greičiau visa tai užbaigti ir išvažiuoti į Paryžių... Bet... aš pati dar nesu pasiruošusi... aš net nemoku rankose laikyti ginklo... nemoku net šaudyti ir taikliai pataikyti...
Dabar labiausiai norėčiau įsilieti į jų gaują... Įgauti jų pasitikėjimą...
Dabar svarbiausia laikas ir laukimas. Aš kantri... Džesika Blaire kantri... Viską išmoksiu, viską padarysiu.

Staiga išgirdau, kaip atsidarė durys. Pažiūrėjusi į laikrodį suvokiau, kad Deividas negali grįžti taip anksti.
Paėmusi kažkokią Deivido beisbolo lazdą ėjau link durų.
Jis įjungė šviesą.
-Lola! - suriko jis.
Supratau, kad tai Deividas...
Išėjusi iš Deivido kambario laikydama lazdą aš žiūrėjau į Deividą.
-Wow! Lola! Ką tu darai su mano beisbolo lazda? - paklausė sutrikęs Deividas.
-Am... aš... o Dieve... gerai, aš jaučiuosi nesaugi ir geriau neklausk. - atsakiau.
Deividas padėjo pirkinių maišelį ir iš jo ištraukė kažkokią dėžutę.
-Kas čia? - paklausiau.
Deividas tą dėžutę padavė man.
-Čia telefonas tau su nauju numeriu. Dabar galėsim susiskambinti. - šyptelėjo jis.
-Ačiū tau, bet nereikėjo pirkti tokio brangaus... Už jį kiti žmonės parduoda inkstus... - sumurmėjau.
Deividas pradėjo juoktis.
-Na... aišku... - pavarčiau akis.
-Aš tai tikrai nepardaviau savo inkstų Lola... - tramdydamas juoką pasakė Deividas.
-Na, keista, kad anksti grįžai. - pakeičiau temą.
-Išėjau anksčiau, nes žinojau, kad esi viena namuose ir dar su mano marškiniais.
-Užtat su jais jaučiuosi labai patogiai ir laisvai. - nusišypsojau. 
-Nepamirškime, kad dar ir gražiai. - pagyrė Deividas.

Aš nusišypsojau ir atsisėdau ant sofos.
Deividas persirengęs atsisėdo šalia manęs.
-Lola... tu man niekuomet taip ir nepapasakojai apie save. - pasakė Deividas.
Aš išjungiau televizorių.
-O ką pasakoti? - paklausiau.
-Na... maždaug ką veikei prieš įžengiant į šį pasaulį.
-Skaudi tema... - atsidusau nenorėdama kalbėti.
-Iš kur tu atvykai?
-Iš Kentukio.
-O aš grynai vietinis. - pasakė Deividas.
-Aš noriu tavęs kai ko paklausti...
-Ko?
-Ar Derekas visuomet toks? Na... toks blogas?
-Taip. Mūsų tėvas nuo pat vaikystės prieš jį smurtavo, o aš to smurto nepatyriau, bet jį mačiau.
-Jūs broliai? Tu ir Derekas? - paklausiau nustebusi.
-Taip. - atsakė Deividas.
Aš pasijutau labai nesaugiai... Man nutirpo kojos... aš bendrauju ir ramiai kalbuosi su Dereko broliu!
-Lola... mes tik broliai... ir esame labai skirtingi. - ramino mane Deividas, ko gero supratęs, kad aš į tai sureagvau jautriai.
-Supranti... šeima yra arčiau visko. - pasakiau.
-Aš tavimi rūpinuosi. Aš pažadu, kad neįduosiu tavęs savo broliui. - pažadėjo Deividas.
-O kiti Džo, Taileris? Jie taip pat Heilai? - paklausiau.
-Ne, jie tik yra mūsų gaujos nariai. - atsakė Deividas.
Aš nutilau. Bandžiau "suvirškinti" visą gautą informaciją.
-Lola... aš nenoriu būti labai įkyrus ir lįsti į tą skaudžią tau temą, bet smalsumas mane nugali... - pradėjo Deividas.
Aš giliai atsidusau.
-Kas ir kada tave išprievartavo Lola? - paklausė Deividas.
-Tai įvyko prieš daug laiko. To prievartautojo aš nepažįstu... Bet geriau keičiam temą, aš dar nepasiruošus apie tai kalbėti. - atsakiau.
-Jeigu būtum pažinojusi tą šunsnukį, dabar jis būtų atsiklaupęs prieš tave ir atsiprašęs... - pasakė Deividas.
"Jeigu sužinotum, kad taip su manimi pasielgė tavo brolis, tai taip nesakytum" - pagalvojau.
Dėja, kažkada aš pati parklupdysiu Dereką ant kelių prieš save ir iš jo išsityčiosiu. Nesvarbu ar tai bus vakaras... ar diena... ar naktis... bet tai bus kažkada... ir tai įvyks...
-Lola? - nublaškė mano mintis Deividas.
-Kas? - paklausiau.
-Atrodė, kad buvai užmigus.
-Gali būti... aš noriu miego...
-Einu tau paruošiu lovą. - atsikėlęs nuo sofos pasakė Deividas.
-O tai... kur tu miegosi? - paklausiau suraukusi antakius.
-Čia. - atsakė Deividas.
-Ne Deividai, aš tik svečias čia... aš turėčiau miegoti ant sofos. - priešinausi.
-Lola, tu gyveni pas mane laikinai ir turi miegoti patogioje lovoje kaip dera merginai. - pasakė Deividas.
Aš daugiau nieko nesakiau. Nenorėjau priešintis.