Jos Vendeta [BAIGTA]

-57-

Atsipeikėjus svaigo galvą. Šį kartą nepasibudau lovoje... Šį kartą atsibudau kažkokiame tamsiame kampe ant grindų. Mano koja buvo surišta prie grandinės, o rankos surištos. Jaučiausi kaip šuo...

-Ooo... Lola... įmink mįslę kas tave pagrobė. Kiečiausias, geriausias ir visų mėgstamiausias... kas toks? - išgidau tamsoje kažkokios merginos balsą.
Aš nieko neatsakiau.
-Gal nori variantų? A. Deanas; B. Derekas ir C. Džo. Kūrį renkiesi?
-Čia Dereko darbas... - atsakiau.
Ta mergina įjungė šviesą ir pamačiau Dženifer...
-Derekas man leido su tavimi daryti ką noriu. - plačiai nusišypsojo ji.
Aš giliai atsidusau.
-Derekas sakė tave nužudys pats, bet nežinau kaip dar... - pasakė Dženifer.
-Galėjo jau seniai tai padaryti, bet jis per didelis bailys... - atkirtau.
-Jis norėjo tik pasityčioti iš tokios nevisprotės kaip tu. - nusišypsojo Dženifer.
Aš atsidusau.
-O aš tave sumušiu taip, kad net neatsistosi... - pasakė Dženifer ir pasiėmė lazdą - Reikia neužmušti ir palikti dalelę tavęs Derekui.
-Dereko kekšė... - sumurmėjau.
Iš karto gavau stiprų smūgį iš lazdos, kad net pargriuvau. Dženifer pradėjo mane spardyti ir dar labiau daužyti mano kūną su lazda.
-Reikėtų lygesnių jėgų... atrodai beviltiškai kai daužai mane surištą... - pasakiau spjaudydamasi kraujais.
Dženifer atsikvėpusi vėl trenkė man su lazda.
-Ko tu sieki? - paklausė ji.
-Nieko. - atsakiau.
Dženifer sukandusi dantis spyrė man į šoną.
Aš tik nusijuokiau:
-Aš vakar laižiausi su tavo Dereku. Tu jam nei kiek nerūpi.
-Vakar tu nebuvai atsipeikėjus...
-Prieš pabėgdama aš su juo pasilaižiau. Jam labai patiko. Paklausk jo. - nusijuokiau.
Dženifer dar labiau ir stipriau pradėjo mane spardyti ir daužyti lazda.

Aš stenėjau iš skausmo.
-Tu provokuoji mane... Esi kažkokia beprotė, Lola. - pasakė Dženifer.
-Užmuši mane, į tave dėmesio nekreips Derekas... Kaip graudu ar ne? - sarkastiškai kalbėjau.
-Tu beprotė! - suriko Dženifer ir išbėgo, o aš pradėjau isteriškai juoktis gulėdama kraujo klane.

Staiga man pasidarė silpna ir aš praradau sąmonę.

Po kažkiek laiko atsipeikėjau ir iš karto išgirdau barnį.
-Sakiau jos neužmušti! - rėkavo Derekas.
-Ji provokavo mane! Kiek kartų galėjau tau sakyti tai!
-Nereikėjo leistis!
-Sakei galiu daryti su ja ką noriu tik neumušti aš taip ir dariau! - užrėkė Dženifer.
Aš prasimerkusi stebėjau kas vyksta.
Derekas prispaudė Dženifer prie sienos ir suėmė jos kaklą.
-Reikėjo manęs klausyti! Jeigu ji mirs, tu mirsi taip pat... - pasakė Derekas ir paleido Dženifer.
-Aš supratau viską Derekai. Tu ta kale žaviesi. Ji buvo teisi kai sakė, kad jūs abu lažėtės visai neseniai! Esi sušiktas šūdas... Tu jos net negalėtum nužudyti. - pasakė Dženifer.
-Tylėk Džesika! Aš su visomis savo klubo mergiščiomis pasimyliu, laižausi...
-Baik mane taip vadinti! Bet to, ta kalė yra išimtis tau! - užrėkė Dženifer.
Derekas grubiai suėmė Dženifer rankas.
-Tylėk ir išeik iš čia bei nieko nedaryk jai. Jeigu neklausysi manęs, neteksi visko ką dabar turi. - pasakė Derekas.
Dženifer ilgai dar stovėjo, bet galiausiai ji išėjo.

Aš užsikosėjau krauju. Man buvo silpna. Derekas stovėjo ir iš tolo žiūrėjo į mane.
-Kaip... tu... nužudysi mane? - staiga paklausiau jo.
-Dar pagalvosiu kaip... - atsakė jis.
Aš vėl užsikosėjau.
-Džesika tave stipriai pagražino. - pasityčiodamas pasakė Derekas.
-Dabar aš daugiau nebebūsiu išvaizdi tau. Atėjo mano geriausia gyvenimo dalis. - plačiai nusišypsojau.
Derekas nutilo. Jis priėjo prie manęs.
-Nejaugi tu nebijai mirties? - paklausė jis.
Aš nusisukau nuo jo. Pajutau prisilietimą...
-Nebijau. Aš trokštu... tu trokšti taip pat, kad aš trokščiau. Aš bandau tai padaryti, bet visuomet tu to neleidi. - pasakiau.
-Ką? - nesuprato Derekas.
Aš nusijuokiau:
-Lengva tave apgauti... Lengva atidaryti tavo naivumo pusę... Apgavau tave tą dieną kai pabėgau...
-Nėra lengva. - atkirto Derekas.
-Neturi argumentų iš po to įvykio... Aš esu gudri... aš puikiai žinau, kad esi jautrus... Jeigu būtum grubus, nenužudytum šitos Lolos pusės. - kalbėjau žiūrėdama nusisukusi į sieną.
-Ir vėl... - atsiduso Derekas.
-Dabar tu mane maitini ir man tai labai gera... - su pasigerėjimu pasakiau.
-Tu baigi išprotėti.
-Daug kas taip sako, bet nežino ar tikrai. - nusijuokiau.
Deanas giliai atsiduso ir kažkur nuėjo.

Aš sėdėjau atsirėmusi į siena ir šypsojausi. Aš stipri... aš šypsausi. Pamačiusi šalia numesta akmenuką, iš visų jėgų stengiausi jį paimti. Galiausiai man pavyko. Aš turėjau jį savo surištose rankose. Su juo pradėjau raižyti akmenines sienas ir isteriškai juokiausi...

Po gero pusvalandžio, o gal ir daugiau, atėjo Derekas. Kai jis atėjo, aš nutilau ir žiūrėjau į savo išrraižymus ant sienos. Jis pažiūrėjo į sieną ir paklausė:
-Tu apsimeti tokia šizofrenike ar tikrai tokia esi? Kvaila...
Aš tylėjau ir ramiai žiūrėjau į sieną.

Derekas arčiau priėjo prie manęs ir atėmė iš manęs tą akmenuką.
Mano skruostu pradėjo riedėti ašara.
-Ššš... ramiai... - ramiai sušnibždėjo jis ir suleido man raminamųjų į kaklą.
Aš vėl praradau sąmonę.

Kitą dieną:
Vėl atsipeikėjau. Atsibudau kažkokiame rūsyje. Ta mergina... ji buvo Dereko pasamdyta... Kokia aš kvailė buvau, kad pasitikėjau ir įlipau į jos mašiną... Aplinkui nieko nebuvo. Neturėjau nieko... buvau sumušta... mano suknelė suplėšyta... o aš purvina...

Siaubingai norėjau valgyti, jaučiau, kad buvau tokia nusilpusi... man skaudėjo visą kūną...
-Dabar blogiau... dabar tikrai bus blogiau... - sumurmėjau ir atsirėmusi prie sienos, užsimerkiau.
Jaučiau kaip skruostais rieda ašaros... Delnais užsidengiau veidą ir pradėjau verkti... Verkiau stipriai, kad net negalėjau verkti tyliai.

Įsivėliau į tokią nesąmonę, kad net negaliu nieko padaryti... Ar aš kada nors nužudysiu Dereką? Ar kada nors jis klūpės prieš mane ant kelių? Tai yra be šansų... Tai yra fantastinės svajonės... Kas iš tų žodžių? Tikėk, svajok ir nepasiduok... Tie žodžiai tik patupdo tave į kažkokį rūsį kentėti ir tapti beprote.... Kas iš to, kad nekenčiu Dereko visa siela? Aš nieko... visiškai nieko nepadarysiu...

Į rūsį atėjo Džo. Aš nusivaliau ašaras... Aš niekada... niekada savo gyvenime neverksiu nei prieš Dereką, nei prieš Džo, nei prieš kažką kitą...
-Žliumbei? - paklausė Džo.
Aš sukandusi dantis tylėjau...
-Derekas ruošiasi šiandien tave nudobti. - šyptelėjo Džo.
-Tegul. Man jau nebesvarbu. - ramiai atsakiau.
-Jeigu atvirai, bus gaila tave prarasti, nes tu buvai ta, kuri kaip reikiant išjudino mūsų gaują ir klubą. - pasakė Džo.
-Čia sarkazmas? - paklausiau.
-Priimk kaip nori. - atsakė Džo.
-Kažkaip nesujaudinsi manęs tokiais žodžiais, nes ir taip esu tokia...
-Jeigu atvirai, netikiu, kad Derekas taip pasielgs su tavimi. Jis nori provokuoti Deaną, kuriam visiškai vienodai, kad tu būsi kabutėse mirusi. Žodžiu, dabar per tave kovojame su Deano gauja...
-Aš žinau. Pats Derekas to prisiprašė. Pateikė kažkokias taisykles kurios iš viso... nei vienam neturėjo būti pateiktos. Deanas paklojo net nepamenu... gal 500 000 už mane ir Derekas uždėjo kažkokias taisykles? Absurdas...
-Jūs abu buvote išėję iš klubo. - pasakė Džo.
-Rimtai? Kas taip pasakė? Pats Derekas? Na taip, jis specialiai sudarė tokį planą, dėl to, kad vėl jums prasidėtų sunkūs laikai ir įvairūs susišaudymai. - atkirtau.
Džo tylėjo. Į rūsį atėjo Derekas.
-Atsigavo. - pasakė Džo.
Derekas nieko neatsakė. Jis atnešė duonos ir vandens.

Derekas man padavė duonos kepalą ir stiklinę vandens.
Aš nei trupučio nepadėkojusi paėmiau iš jo rankų duonos kepalą ir vandenį.
-Dabar laukia mūsų rimtas pokalbis. - plačiai nusišypsojo Derekas.