Jos Vendeta [BAIGTA]

-34-

-Ooo... Kaip matau šnekučiuojatės. - priėjęs prie mūsų pasakė Derekas.
-Truputį, tik draugiškai. - šyptelėjo Deanas - Sėsk prie mūsų.
Derekas atsisėdo šalia manęs.
-Kokia tema šnekat? Apie orą? Apie sušiktai neskoningą muziką grojančią bare? O gal... apie gyvenimą? - ironiškai klausinėjo Derekas.
-Apie muziką Derekai... - atsakiau.
-Man nebloga muzika šiame bare. - šyptelėjo Deanas.
-Man ji patinka. - pasakiau.
-Gerai, užtenka to šūdo malimo. - surimtėjo Derekas - Ko nori Deanai?
-Nieko Derekai, tik Lola norėjo pakalbėti su manimi. - atsakė Deanas.
-Tikrai? Ir apie ką Lola? - paklausė Derekas manęs.
-Apie užpuolimą bare. Aš įtariau jį. - atsakiau.
Mačiau kaip Dereką užvaldė pyktis... Jis sugniaužė savo kumščius ir sukando dantis.
-Mažute, tau nederėtų lįsti į šiuos dalykėlius. Čia yra ne tavo reikalas... - pusiau griežtai ištarė Derekas.
-Ne mano reikalas? - suraukiau antakius - Aišku, kad ne mano... Nesvarbu, kad vos nemiriau ir liko vienas lavonas.
-Tu įpainiojai Deaną... - pasakė Derekas.
-Uh... Derekai, ji mano draugė, mes dažnai su ja pasikalbam. - pasakė Deanas.
Derekas dirbtinai nusišypsojo, bet jaučiau jo pyktį tvyrantį mūsų atmosferoje...

Staiga mane vėl supykino kai tik atsigėriau vandens... Aš nieko nesakiusi nulėkiau į tualetą.
Jie abu išlydėjo mane savo žvilgsniais.
Įbėgusi į tualetą aš užsirakinau ir greitai išsivėmiau... Atsisėdusi ant žemės susiėmiau už galvos. Aš nekenčiu viso šito...

Nusiplovusi rankas, aš jau ėjau iš tualeto, bet atidariusi tualeto duris, aš prieš save išvydau Dereką. Jis buvo labai įpykęs. Jis nieko nesakęs įstumė mane į tualetą ir paėmęs man už kaklo prispaudė mane prie sienos.
-Niekada nespręsk nieko be manęs. - sukandęs dantis sušnypštė Derekas.
Aš surikau:
-Paleisk!
Derekas dar stipriau spaudė mane prie sienos, bet staiga į tualetą atėjo kažkokia moteris.
-Ei! Tu! Paleisk ją! Arba kviečiu policiją! - suriko ji.
Derekas žiūrėdamas man į akis, mane paleido.
Aš užsikosėjau. Jis vėl... vos manęs nepasmaugė...
-Aš kviečiu policiją. - pasakė ta moteris.
Derekas lėtai priėjo prie jos ir nukreipė į ją ginklą.
-Kviesk! - suriko jis.
Aš nieko nelaukusi išbėgau iš tualeto.
Bėgdama girdėjau šūvius... Derekas nušovė niekuo dėtą moterį...

Aš išbėgau iš viešbučio ir bėgau gatve kiek įkabindama... Aš bijojau Dereko.
Nubėgau į skersgatvį ir pasislepiau už šiukšlių dėžės. Buvo stiprus vėjas... jis draikė mano plaukus, kad net nieko nemačiau... Aš visa drebėjau, bet drebėjau ne nuo šalčio, o nuo baimės.
Pastovėjusi prie šiukšlių dėžės, nutariau eiti toliau, nors ir labai bijojau Dereko.

Ėjau gatve visiškai be daiktų... tik su drabužiais. Neturėjau nei telefono, nei pinigų, nei dar kažko gyvybiškai svarbaus, nes viskas liko viešbutyje.
Eidama visur žvalgiausi, ar manęs neseka Derekas. Mano kvėpavimas buvo tarytum dūstančio žmogaus, o širdis tartum skerdžiamo gyvūlio. Aplinkui visiškai nieko negirdėjau, tiesiog ėjau tolyn nuo viešbučio...
-Aš viską mesiu... man užtenka... - sumurmėjau sau.
Nuėjusi, atsisėdau ant suolelio parke.

Staiga sumaniau nuvykti į savo senąjį butą, kurį nuomojau.
Niujorką aš pažinojau, todėl įsėdusi į reikiamą viešajį transportą, vykau į savo buvusį būstą.

Po pusvalandžio pasiekiau daugiabutį, kuriame kažkada gyveno Džesika Blaire.
Užlipusi laiptais aukštyn, pasiekiau savo buto duris. Aš priėjusi prie durų spustelėjau rankeną...
-Atsirado mūsų skolininkė... - išgirdau moterišką balsą už nugaros.
Aš sustingau ir tiesiog stovėjau...
-Aš sumokėsiu. - ištariau.
-Tai mokėk! - išpūtė akis nuomininkė.
-Klausykit... aš dabar neturiu pinigų... ir...
-Tai ko čia atsivilkai?! Man nesvarbu, aš skambinu policijai! Negana to, kad pusę baldų išnešei, langą sudaužei ir palikai didžiulę netvarką! Aš dar tavęs gailėjau...
-Aš palikau butą tvarkingą! Čia ne mano kaltė!
-Visi taip sako, bet geriau sek tokias pasakas policijai, o ne man! - užrėkė nuomininkė rinkdama telefone policijos numerį.
-Pone, geriau susitarkim. Aš gražinsiu pinigus... pažadu... Prašau tik vieną - išsisukime be policijos. Aš visada sumokėdavau laiku ir plius, atlyginsiu žalą, nors jos nepadariau... - pradėjau maldauti jos.

Aš jau supratau, kad man bus šakės... Policija atskleis tikrąją mano tapatybę ir Derekas sužinos kas aš esu... tada mano keršto planas žlugęs...

Nuomininkė buvo nesukalbama ir kalbėjosi su policija. Aš nežinojau ką daryti... ar man bėgti, ar man likti...
-Atlyginsi tu man viską! - užrėkė nuomininkė.
-Klausykit, aš atlyginsiu viską. Visiškai viską, prašau apseikime be viso to...
-Kaip?! Nori parodysiu ką mano bute pridirbai?! - rėkavo nuomininkė.
-Sumokėsiu jums 1000$, 2000$...
-Taip taip... tu sumokėsi man ir mes būsim laimingi... Buvai pradingusi pusantro mėnesio kažkur! Nei prisiskambint! Nei rast! Dabar nori išsisukti? Aš ne tokia naivuolė, kad tikėčiau tavo žodžiais.
-Kam ta policija?! Kam visa tai?! - rėkavau.
-Atlyginsi visą tai! - užrėkė nuomininkė.
Aš visą tą laiką jaučiau besikaupiantį pykti mano visame kūne... Aš nenorėjau patekti į areštinę. Man nesvarbu, bet aš dar turiu atkeršyti...

Nuomininkė rėkavo ant manęs.
-Klausykit! - užrėkiau kiek tik galėdama ir paėmiau jai už apykaklės - Aš gražinsiu viską! Tuojau pat baikite visą tą reikalą su policija! - užrėkiau.
-Tu man grasini? Kaip tu drįsti?
Mano taurė persipildė...

Iš visų jėgų, smogiau jai į veidą ir pastūmusi ją, pasileidau bėgti. Girdėjau nuomininkės klyksmą, bet man rūpėjo pabėgti nuo viso to.

Kai atbėgau prie durų kurios veda į lauką, pamačiau du stovinčius  policininkus, kurie iškart parvertė mane ant žemės... Aš nesipriešinau.

Po akimirkos jau važiavau į policijos nuovadą. Visą laiką tylėjau ir žiūrėjau pro mašinos langą. Aš sugebėjau trenkti... nekaltam žmogui... Jaučiausi labai bjauriai.

Dabar sėdėjau kažkokiame kambariuke. Buvau viena... Į kambariuką įėjo tardytojas.
-Vardas, pavardė? - paklausė jis.
Aš tylėjau.
Jis priėjo prie manęs ir trenkė antausį.
-Man sakė su tavimi elgtis švelniai. Žinai, man labai patinka mano darbas. Jis skirtas pažeminti Niujorko išmatas. - šyptelėjo tardytojas.
Aš žiūrėjau į vieną tašką.
Tardytojas priėjo prie manęs ir suėmė mano kuokštą plaukų. Jis įdėmiai pažiūrėjo į mano veidą.
-Ah... taip... čia tu, kuri šoka klube pas Dereką. Derekas sakė, kad gerai čiulpi. - tyčiojosi jis iš manęs ir garsiai nusijuokė.
-Teisingumas... vadini mane Niujorko išmata, nors pats esi didesnis išmata. - sumurmėjau sukandusi dantis.
-Hm... reikia pagalvoti... Aš esu galingas ir daužau tokias išmatas kaip tu. - šyptelėjo tardytojas.
Jis vėl priėjo prie manęs ir stipriai smogė man į veidą.
-Grįžtame prie pradžios... Vardas, pavardė? - vėl paklausė tardytojas.
-Velniop tave... - sušnypčiau apimta pykčio.