Jos Vendeta [BAIGTA]

-64-

Aš tylėjau, o Derekas tikrino mano mikrafoną.
-Jis jau grįžta, o per tave mes atsiliekame nuo visko.
-Tai čia tavo bėdos. Reikėjo pasiimti Aną ar Dženifer. - pavarčiau akis.
-Reikėjo. Jos bent nesispyrioja kaip tu. - pasakė Derekas.
Aš nutilau.

Jau buvau susiruošusi pilnai.
-Gerai. Gali eiti pas jį. - pasakė Derekas.
Aš iš karto išlipau iš mašinos ir ėjau link Deano buto.

Užkilusi liftu į viršų, giliai įkvėpiau oro. Svarbiausia, kad viskas pavyktų...
Priėjau prie Deano buto durų. Paspaudusi durų skambučio mygtuką, laukiau kada jis atidarys.

Durys atsidarė ir prieš save išvydau Deaną.
-O Lola! - nustebo jis.
Aš staigiai padaviau lapelį.
-Labas Deanai. Reikia pakalbėti. - šyptelėjau.
Deanas perskaitė lapelį ir plačiai nusišypsojo.
-Tu gyva... - ištarė jis.
-Gyva... bet... kodėl?
-Derekas informavo mane, kad tu nužudyta. - atsakė Deanas.
-Jis mane laikė uždaręs... - pasakiau.
-Lola, tu nenusipelnei viso to...
-Ai, nesvarbu... Mums reikia pakalbėti. - pasakiau.
-Ak, taip... - lyg atsibudęs pasakė Deanas ir įleido mane vidun.
-Iš kur tu sužinojai kur gyvenu? - paklausė jis.
-Am... iš tavo klubo... - atsakiau.
-Mano adresą lengva gauti... - atsiduso Denas.
-Gal aš trukdau? - paklausiau.
-Ne. Man kaip tik yra labai malonu, kai tokia nuostabaus grožio mergina mane aplanko.
-Eh... Ne tokio ir nuostabaus. Mokykloje tyčiojosi iš manęs dėl mano antakių ir mano figūros. - pasakiau.
-Tikrai? Tada jeigu būčiau pažinojęs tave, aš būčiau juos visus pamokęs. - pasakė Deanas.
Aš pradėjau juoktis. Deanas taip pat.
-Tavo gyvenimas nepavydėtinas Lola. Esi labai graži mergina. Tavo vieta ne pas kažkokį Dereką klube, o geresnėje vietoje. - pasakė Deanas.
-Nebūk mačo, gerai? - nusijuokiau.
Deanas pradėjo juoktis taip pat.
-Esi labai malonus Deanai, su tavimi galima kalbėti nors per visą naktį... tik gaila neturiu laiko... - atsidusau.
Deanas plačiai nusišypsojo.
-Gal turi kažkuo pavaišinti? Vynu, alumi ar kažkuo kitu? - paklausiau.
-Turiu vyno, bet juo vaišinu tik po sekso. - atsakė Deanas.
-O užtenka tik bučinio? - paklausiau.
-Užtenka. - atsakė Deanas ir plačiai nusišypsojo.
Aš pribėgusi pabučiavau Deaną. Staiga Deanas pakėlė mane nuo žemės.
-Ką tu darai? - paklausiau.
-Dabar atsakysiu atvirai - neužtenka. - nusijuokė Deanas ir nešė mane kažkur.
Jis mane paguldė ant lovos. Aš juokiausi.
-Aš sakiau, kad tu graži. Tik kvailiai nesupranta tavo grožio. - pasakė Deanas.
-O... kur mano vieta? - paklausiau.
-Pas mane. - atsakė Deanas ir pradėjo bučiuoti mane.

Staiga išgirdome garsų bildesį į duris...
Denas pašoko iš lovos. Aš pašokau taip pat. Scenarijus neturėjo būti toks...
-Mus puola... - ištarė Deanas ir užsitaisė ginklą.
-Kas čia darosi? - paklausiau.
Staiga viską supratau. Derekas sugalvojo kitokį planą... Aš tvirtai žinojau tai, kad Deanas nesugebės pasipriešinti Derekui...

Aš atsidariau langą.
-Lola, ne... - pasakė Deanas.
Aš nusiplėšiau mikrafoną ir išmečiau jį pro langą.
Pati paėmiau Deano ranką ir nusitempiau jį į balkoną.
-Turim atsidurti kitame balkone. - pasakiau.
Balkone laimsi buvo kopečios, kurios buvo pakabinamos... Mes kopečiomis nusileidome į balkoną esantį apačioje.

Deanas nukabino kopėčias. Dabar mes jau buvome saugūs. Deanas staigiai prispaudė mane prie sienos ir rodė, kad tylėčiau.
Aš užsimerkiau. Girdėjau kažkokius rėkavimus Deano bute...

Po pusvalandžio aš jau atsipalaidavau. Rėkavimų nesigirdėjo...
-Ačiū Lola, kad išgelbėjai mano užpakalį. - padėkojo Deanas.
-Čia paskutinis kartas kai tave išgelbėju ir kai matai mane paskutinį kartą. - pasakiau.
Deanas giliai atsiduso.
-Dabar kaip iš čia išeiti... - sumurmėjau ir visur žvalgiausi.
-Lola, tada buvo mano klaida... aš kitaip į viską žiūriu... Aš gailiuosi. - pradėjo Deanas.
-Nelabai tikiu tavimi. - atsidusau.
-Džesika, tu esi dabar Lola, turi pamiršti save, kad atliktum tai, ko tu trokšti. - pasakė Deanas.
-Bet nereikia meluoti. Iš kur man žinoti, kad aš nenukentėsiu nuo tavęs? - paklausiau.
-Nenukentėsi. Pažadu. Jeigu nors vienu piršteliu bandysiu tave paliesti, galėsi išeiti. - atsakė Deanas.
Aš giliai atsidusau ir žvalgiausi. Deanas priėjo prie manęs ir paėmė mano ranką.
-Gerai pasidarbavai Lola. Aš žinau, jog tu susidėtum net ir su pačiu velniu, kad tik nužudytum Dereką. Aš esu tik tavo partneris kuris tau padės viskuo kuo tik norėsi. - pasakė jis.
-Uh... aš noriu išeiti iš čia... - sumurmėjau.
-Važiuojam į viešbutį, kad pagąsdintumėm Dereką. - pasiūlė Deanas.
Staiga aš prisiminiau tą lavoną vonioje...
-Am... Ne... Aš turiu sutvarkyti vieną reikaliuką... - greitai pasakiau.
-Kokį? - paklausė Deanas.
-Aš nusipelnau turėti paslapčių ar ne? - neatsakiau į klausimą.
Deanas pažiūrėjo į viršų. Aš priėjau prie balkono turėklų ir pažiūrėjau į apačią. Mes buvome labai aukštai...
-Kaip iš čia išeisim? - paklausiau.
-Nusileisim. - atsakė Deanas paėmęs kopečias.
Aš giliai įkvėpiau oro ir stebėjau kaip Deanas tvirtina kopečias...

Galiausiai mes sėkmingai nusileidome žemyn. Aš nieko daugiau nesakiusi ir neatsisveikinusi pradėjau eiti toliau nuo Deano.
-Lola! - suriko jis.
Aš stabtelėjau ir pažiūrėjau į Deaną. Jis priėjo prie manęs.
-Žinau, kad pasiaiškinimų nereikia, nes tu vis tiek turėsi savo nuomonę apie mane. Bet aš esu tai, ko tau reikia. Aš žinau tavo silpnybes kurios tau neleidžia žengti pirmyn. Tu esi labai geras žmogus, bet turi įsiminti, kad norint nenukentėti, turi paaukoti savo gerumą... - pradėjo Deanas.
Aš nusijuokiau.
-Tikrai? Ką tu žinai apie gerumą? Dėl ko tu turėjai paaukoti savo gerumą? Dėl ko paaukojo Derekas? Aš netikiu, kad...
-Lola, paklausyk manęs. Aš nesakysiu dėl ko aš toks tapau. Aš nežinau dėl ko toks tapo Derekas... Tiesiog, vieną dieną galvoji, kad tai išspręs problemas... Tu nužudai žmogų ir jau prarandi sąžinės jausmą. Kitą dieną tu nužudai antrą žmogų ir tampi tuo kuo niekada nenorėjai būti... Aš buvau ir esu žmogus be stabdžių. Žiaurumas man yra kaip narkotikas. Bet tu Lola, esi ne tokia kaip aš ar Derekas. - kalbėjo Deanas.
Aš visą tą laiką įtemtai klausiausi jo ir mano viduje kažkas sujudo...
-Tai reiškia, kad žmogus nesikeičia. Ir visa tai... tai nepasiteisinimas... tai...
-Tai apibūdinimas to, kas esu aš. - užbaigė Deanas.
-Iš kur tu žinai, kad aš ne tokia? Iš kur tu žinai, kad... - staiga paklausiau.
-Aš matau tai. - pasakė Deanas.
-Tada tu manęs visiškai nepažįsti. - pasakiau.
Deanas tylėdamas stovėjo ir žiūrėjo į mane. Aš nusisukau ir ėjau toliau nuo jo.
-Ką pasakysi jam?! - suriko jis.
-Kažką sugalvoto ir įtikimo! - surikau atsisukusi ir eidama atgal.
Denas man pamojavo. Aš jam atmojavau ir nusisukusi nuėjau...