Jos Vendeta [BAIGTA]

-15-

-Aš jau sugalvojau. - sumurmėjau.
Mes slinkome prisispaudžiusios prie sienos, kad kamera mūsų neužfiksuotų.
Pašokusi užmečiau savo odinę striukę ant kameros.
-Greitai mokaisi, - nusijuokė Analia - Pasaugok duris, kad kas nors neateitų.
Aš nubėgau prie durų.

Analia grūdo į savo kuprinę viską ką rado.
-Greičiau, greičiau. - skubinau ją.
Narkotikų buvo įvairių: ekstazi, žolė, heroinas, kokainas, amfetaminas... Aš buvau nustebusi jų gausa.
-Varom. - pasakė Analija
Aš nubėgusi nusiėmiau savo striukę nuo kameros ir išbėgau iš to narkotikų kambario.
Pasivijusi Analiją ir pasišokusi į viršų padaviau jai highfive.
Mes abi nusijuokėm ir išėjom iš klubo.

-Tai ką dabar darysim? - paklausiau.
-Parduosim. - atsakė Analija.
-Įsivaizduoji? Derekas man uždraudė išeiti iš klubo. - nusijuokiau.
-Nesvarbu, sulaužysim taisykles, bet jis nieko 100% nieko nežinos, jis ir jo kiti bachūrai mėmės... - pasakė Analija.
-Ooo taip. - pritariau Analijai.
-Tai kaip ten atsidūrei pas Dereką? - paklausė Analia.
Aš papasakojau viską kaip "grįžau" pas Dereką, bet apie tą išprievartavimą nutylėjau...
-Kam tu reikalinga esi jam? Aš to niekaip nesuprantu. Kodėl tu privalai ten gyventi?
-Nežinau Analija. Čia reikia pačio Dereko klausti.
-Suprasčiau, kad jis tave skriaustų, žemintų ir t.t... dabar jis tave tik apgyvendina. O dar buvai pabėgus, spyrei jam tiesiai į jo vyriškumą, gyvenai pas Deividą, slapsteisi, nėjai į darbą. Esi tikra badass, o jis tiesiog...
-Analija, tai tu nori, kad jis mane muštų ir žemintų? - paklausiau.
-Ne Lola! Gink Dieve ne! Tiesiog pažinodama Dereką... man yra labai keista, kad tu gyveni tartum karalienė pas jį, tartum jo žmona.
-Gerai Ana, tu pavydi? Tu nežinai, kaip yra iš tikrųjų... Tau atrodo, kad aš turiu vaikščioti su mėlynėmis ant veido, sulaužyta nosimi ar tiesiog... Ne Analija... Derekas mane žlugdo psichologiškai... aš tai jaučiu. Žlugdo ir fiziškai, aš vėliau viską papasakosiu tau ir parodysiu.
-Ne tai Lola...
-O tai kaip? Ana, mane tiesiog užkniso girdėti tokius žodžius iš Džo: "Derekas dėl tavęs elgiasi keistai.", "Kas vyksta tarp tavęs ir Dereko?", "Derekas tavęs nemuša." ir t.t. Man jau atsibodo Analija... O kur dar prikišamas Deividas. - pratrūkau.
-Gerai, gerai Lola. Daugiau tylėsiu. - pasakė Analija.
-Tik vėliau kai grįšime į klubą papasakosiu tau kai ką, bet tai turi būti paslaptyje. - pasakiau.

Mes jau atėjome į tą nuošalią vietą kur Analija prekiauja.
-Turėtų jau susirinkti mūsų klientai. Turim būti gudrios ir pastebėti kiekvieną smulkemą. - pasakė Analija.
Prie mūsų priėjo vienas vaikinas.
-Turi dozę? - paklausė jis Analijos.
-Taip. 36$. - atsakė Analija.
-Nu tai kada nuleisi? Nes turiu vogti...
-Tu galvoji aš pati nevogiu viso to mėšlo?
Vaikinas padavė jai pinigus ir nieko nelaukęs griebęs iš Analijos dozę prie pat mūsų ją sunaudojo.
-Ei tu! Gal eik kitur leistis? Nes čia farų daug! - sudrausmino jį Analija.
Aš stovėjau nuošalyje ir stebėjau visą tai... Nežinau kodėl, bet jaučiausi šūdinai. Visų tų žmonių gyvenimai žlugę... Kažkada aš juos gelbėdavau nuo perdozavimo, o dabar... aš pati juos varau į mirtį.
-Mokykis Lola. - šyptelėjo Analija parduodama heroiną jaunai moteriai.
Aš tiesiog stebėjau ir nesupratau kodėl aš pasisiūliau padėti Analijai... Tiesiog, taip spontaniškai... Nežinau...

-Ana, tu nesijauti šūdinai parduodama visa tai? - staiga paklausiau.
-Ne Lola, aš jau pripartusi. Pati užaugau Meksikos lūšnynuose, žinau ką reiškia visa tai ir tiesiog... esu pripratusi ir tiek. - atsakė Analija.
-Na... gerai. Jeigu jau pasisiūliau tau padėti, padėsiu. - šyptelėjau dirbtine šypsena.
Prie mūsų nebuvo jokios narkomanų eilės, jos tiesiog negalėjo būti, nes farai būtų pamatę ir supratę kas čia vyksta.
Nuo mūsų nueidavo vienas, ateidavo kitas. Pardavinėjom labai atsargiai...
-Lola, gal galėtum nueiti link parduotuvės ir nupirkti man vandens? - paprašė Analija.
-Gerai. - sutikau ir nuėjau iki artimiausios parduotuvės.
Atėjusi į parduotuvę paėmiau mažą buteliuką vandens.
-Hm... ką čia dar sau pasiėmus?.. - pasiklausiau savęs.
Eidama pro saldainių skyriu vis dėlto neatsispyriau batonėliams...
Pagriebusi kokius 6 batonėlius nupėdinau iki kasos.
-Labas vakaras. - pasisveikino kasininkė.
-Laba. - pasisveikinau ir aš.
Nuskaičiusi prekes, kasininkė paprašė pinigų. Padavusi pinigus ir pasiėmusi gražą išėjau iš parduotuvės.
Kitoje kelio pusėje išvydau Analiją ir prie jos stovintį vaikiną. Eidama arčiau įsitikinau, kad tas vaikinas faras.

Paėmusi plytą ėjau link jų...
-Sakykite savo vardą ir pavardę, jūs suimta. - pasakė jis.
-Tik ne šiandien. - pasakiau ir iš visų jėgų tvojau su plyta jam per galvą.
Paėmusi raktus, išlaisvinau Analiją iš antrankių.
Atsisukusios pamatėme atbėgančius iš toliau policininkus. Mes nieko daugiau nelaukusios pradėjome bėgti nuo jų.
Jie mus vijosi, o mes bėgome nuo jų.
Analija buvo panikoje.

Mes pasislepėm tarp kažkokių statybinių medžiagų.
Girdėjau kaip prie mūsų visai netoli stovėjo visas uždusęs policininkas. Prie jo atbėgo kitas.
-Jos pabėgo. - pasakė pirmasis faras.
-Šūdas! - suriko susinervinęs kitas.
-Budėsim kitą kart ir jas pagausim.
-Jos sugrįš. Turim susisiekti su Dereku Heilu ir viską pranešti jam.
-Gerai, varom iš čia. - pasakė pirmasis faras.
Jie išėjo.

Mes dar ilgai lindėjome tarp statybinių medžiagų.
-Mums galas... - sušnibždėjo Analija.
-Ne galas... mes pabėgom nuo jų. - sušnibždėjau aš.
-Nuo jų mes pabėgom, bet Derekas su mumis susidoros šiandien.
-Nieko neatstiks. Derekui pasakysim, kad nieko nebuvo. O dar... aš turbūt būsiu nubausta už tai, kad neklausiau jo ir išėjau iš klubo. - pasakiau.
-Man bus riesta... - pasakė Analija.
-Nebus, jeigu kas, aš užstosiu ir apginsiu tave. - raminau Analiją.

Dar patūpėjusios pusvalndį, nusprendėme grįžti į klubą. Privalėjome ten grįžti, kitaip Derekas mus skaudžiai nubaus.
Mes neturėjome kitos išeities...
Tik... kodėl... kodėl jie informuos Dereką?..