Jos Vendeta [BAIGTA]

-35-

Kuo toliau tuo buvo žiauriau. Tardytojas pradėjo mane spardyti.

Aš gulėjau ant žemės, jaučiau kaip bėga man kraujas...
-Na mažute, kalbėsi su manimi? - paklausė tardytojas.
-Tik... per mano lavoną... Aš... tave įduosiu... šiukšle... - ištariau kamuojama skausmo.
-Mieloji, - tardytojas atsitūpė prie manęs - tu niekam neįduosi, nes tu išmata, o aš šiukšlė. Jauti skirtumą?
-Eik velniop! - užrėkiau iš visų jėgų.
Tardytojas paėmė kuokštą mano plaukų ir taip privertė mane atsistoti nuo žemės. Jis įvairiausiais būdais tyčiojosi iš manęs, o vėliau stumtelėjo mane ant suolelio.
Tardytojas uždėjo savo ranką ant mano burnos, o kita savo ranka pradėjo liesti mane. Aš kojomis pradėjau spardyti jį. Jis pargriovė mane ant žemės ir visu kūnų mane prispaudė.
-Esi niekas, išmata, tu neegzistuoji, o dabar tylėk, nes kitaip mirsi. - šnibždėjo jis man į ausį.
Tardytojas nuėmė ranką nuo mano burnos. Aš iš karto pradėjau rėkti.
Jis nusimovė savo marškinėlius ir kažkokiu būdu jais užkimšo man burną. Aš vistiek rėkiau ir visu kūnu muisčiausi, bet tai nepadėjo. Jis jau movėsi kelnes, o aš ašarojau...
-Nežliumk kale, juk tavo ir mano darbas turi būti toks. - plačiai nusišypsojo tardytojas.

Staiga pasigirdo beldimas į metalines duris.
-Vėliau! - užrėkė tardytojas.
-Atidaryk! - užrėkė pažįstamas balsas.
Tardytojas užsisegė savo kelnes ir atidarė duris. Aš atsisėdau.
Aš nieko nebemačiau, sėdėjau ant šaltos žemės ir drebėjau... Tardytojo marškiniai nukrito ant žemės.
-Kas per..?
-Sutrukdei visą smagumą Derekai. - atsakė tardytojas
-Nuimk antrakius - paliepė Derekas tardytojui.
Tardytojas nuėmė man antrankius.
-Džo, nešk ją į automobilį. - įsakė Derekas.
Džo nieko neatsakęs pakėlė nuo žemės ir išnešė mane iš policijos nuovados.

Įsodinęs į mašiną, jis atsisėdo prie manęs. Uždėjęs savo striukę man ant pečių, tylėjo ir net nežiūrėjo į mane. Jis manė, kad drebu nuo šalčio... ne... aš drebėjau iš baimės. Mano skruostais riedėjo ašaros...
-Jis juk nespėjo? - paklausė Džo.
Aš užsimerkiau ir susigūžiau. Nieko neatsakiau Džo... Jis nieko nesupras ką jauti viduje kai iš tavęs žiauriai pasityčioja.

Džo matydamas, kad nekalbu su juo, nusisuko ir žiūrėjo pro mašinos langą. Mes tylėdami laukėme Dereko, ir tai truko visą amžinybę.

Pagaliau grįžo Derekas. Jis įsėdo į mašiną.
-Nu, kaip su tuo tardytojėliu? - paklausė Džo Dereko.
-Nebijok, dar gyvas. - atsakė Derekas.

Mes jau pajudėjome iš vietos.
-Lola, reikėjo pasakyti, kad turi problemų su nuoma. Pati kalta. - pasakė Derekas.
-Ji dar drovisi parodyti gold diger'io skill'us. - nusijuokė Džo.
-Nesvarbu, bet pati prisidirbo. - sumurmėjo Derekas.
Visą kelią Derekas ir Džo kalbėjosi. Aš jau nieko nebegirdėjau... jaučiausi siaubingai...

Derekas išleido Džo prie kažkokios kavinės. Mes jau važiavome dviese.
Visą kelią Derekas ir aš tylėjome.

Galiausiai mes jau parvykome į Dereko namus.
-Tave reikės nešti? - paklausė Derekas.
-Aš pati... - atsakiau.
Derekas ir aš išlipome iš mašinos. Eiti man sekėsi neblogai...

Galiausiai pasiekiau Dereko butą.
Įėjusi į vidų, iš karto nuėjau į kambarį kuriame miegu.
Man buvo nesvarbu... man reikėjo pasikeisti drabužius, o vėliau nusiprausti po dušu. Aš nieko nelaukusi nusivilkau savo džemperį, maikutę, džinsus, kojines. Tuos drabužius numečiau kuo toliau nuo savęs, bet vis dar jaučiausi purvina...
-Jis tave mušė? - išgirdau Dereko balsą sau už nugaros.
Aš nieko neatsakiau, mano akyse kaupėsi ašaros.
-Lola, jis tave mušė? - vėl paklausė Derekas.
Aš tylėdama praėjau pro Dereką ir ėjau link vonios kambario.
-Jis mušė tave? - paklausė Derekas pasivijęs mane ir sugriebęs man už rankos.
-Taip. - atsakiau.
Derekas apžiūrėjo visas mėlynes man ant kūno. Jo veidas pasikeitė. Jis paleido mano ranką ir nieko daugiau nesakęs nuėjo.

Aš nuėjau į dušą. Kraujas plovėsi nuo mano rankų, veido... Aš kiek galėdama tryniau savo rankas, kad jos būtų švarios.

Nusipraususi kūną apsiviniojau rankšluoščiu ir nuėjau į kambarį. Ten persirengiau naujais švariais drabužiais.

Kol nusiprausiau, persirengiau ir pasiklojau lovą, į kambarį atėjo Derekas ir Deividas.
-Lola, pabūsi su Deividu, o aš turiu sutvarkyti kai ką. - pasakė Derekas ir išlekė pro duris.
Kambaryje likau su Deividu.
-Kas tau atsitiko Lola? - paklausė Deividas.
-Derekas juk nužudė tą moterį viešbutyje? - paklausiau Deivido.
-Taip... Tu buvai ten su juo? - paklausė manęs Deividas.
-Taip Deividai. - atsakiau.
Deividas giliai atsiduso.
-Aš nenoriu būti čia. - pasakiau.
-Lola, ar tu tikrai esi..? - paklausė Deividas neužbaigęs klausimo.
-Taip. Nežinau, galbūt. - atsakiau.
-Tuomet tu niekuomet iš čia neišsilaisvinsi. - pasakė Deividas.
Aš tylėjau. Tylėjo ir jis. Įsivyravo nejauki tyla...
-Deividai... - ištariau tyliai.
-Kas Lola? - paklausė jis.
-Ačiū tau, kad išgelbėjai mane nuo tų užpuolikų klube...
-Aš... ką? - nesuprato Deividas.
-Tu išgelbėjai mane vakar... - priminiau jam.
-Am... na... gal...
-Ten buvai ne tu? - paklausiau.
-Aš. Norėjau pasakyti nėra už ką. - pasakė Deividas.
Aš nusišypsojau. Deivido atsakymas buvo kažkoks keistas, be to, mes abu beveik visą laiką tylėjome neturėdami ką pasakyti vienas kitam...
Po ilgos tylos aš galiausiai pasakiau:
-Gali eiti namo. Man nieko nenutiks.
-Negaliu. Derekas liepė būti iki galo. - atsakė Deividas.
-Pasakysiu, kad aš tave išvariau. - nusijuokiau.
-O tu nori mane išvaryti? - paklausė Deividas.
-Aš... nežinau. Aš noriu pasilikti viena... Be to... tavęs tavo mergina laukia ir t.t. - atsakiau.
Deivido veide pasirodė maža šypsena, bet ji greitai dingo.
-Lola, dabar aš tavęs niekada nesaugosiu ir nežiūrėsiu, nes tu gali būti savarankiška. - pradėjo Deividas.
Aš atsidusau.
-Tą vakarą... tada ten buvai ne tu? - paklausiau.
-Aš Lola. Tai buvo paskutinis mano įsikišimas į tavo gyvenimą. - atsakė Deividas.
-Ten buvai ne tu. Tą vakarą tu buvai su savo mergina. Tu turėjai ginti ją. Be to, tu buvai toli nuo manęs. Tai tikrai ne tu. - pasakiau.
Aš buvau įsitikinusi.
-Gerai Lola, aš tavęs neišgelbėjau.
-Deividai, gal kartais nebūtų gražu kitų žmonių trofėjus susišluoti sau? Juo labiau tu man esi daug kuo padėjęs... bet ačiū, kad prisipažinai.
Daugiau man tikrai nereikia nieko iš tavęs. Aš mokėsiu, o gal net išmoksiu pati gyventi. - pasakiau.
Deividas tylėjo ir žiūrėjo pro langą. Vėl tyla...

Aš atsikėliau nuo fotelio.
-Kur eini? - paklausė Deividas.
-Išgerti vaistų. - atsakiau.
Aš ėjau link vonios kambario. Deividas ėjo man iš paskos.
-Gal nereikia sekioti manęs? - paklausiau.
-Derekas įsakė tavimi pasirūpinti. Juolab tu kažkada vos nenusižudei. Dabar gali įvykti tas pats. - atsakė Deividas.
Aš pradėjau juoktis. Juokiausi ne todėl, kad man buvo juokinga, o dėl to, kad Deividas toks kvailas... jis laiko mane psichine ligone...

Aš nuėjau į vonios kambarį. Psiėmusi raminamųjų tabletę, ją išgėriau.
Deividas viską stebėjo.
-Laimingas? - paklausiau išgėrusi tabletę.
Deividas tylėjo.
Aš nuėjau iki kambario, atsiguliau į lovą ir patogiai įsitaisiusi, po minutės užmigau...