Jos Vendeta [BAIGTA]

-61-

Paulas mane išleido prie Deano klubo. Aš ėjau link savo namų...

Deanas yra kvailys. Gerai, aš nieko negaliu sakyti apie tą jo panelę... Čia jo gyvenimas.
Bet aš negaliu tylėti apie tai, kaip jis pasielgė su Analija. Šiandien suvokiau, kad buvau apakinta Deano gerumu. Ir kodėl aš vis dar esu naivi?

Galiausiai parsigabenau namo. Parėjusi nuvilkau savo kojas link savo kambario. Nieko daugiau nelaukusi, kritau į lovą ir žiūrėjau į lubas...

Po pusvalandžio miego ir dar pusvalandžio vartymosi lovoje, aš jau stovėjau ir ruošausi sau valgyti.
Pasijungiau radiją ir sukausi virtuvėje.
-Geriau nunuodyti, negu nušauti... o gal kankinti? - murmėjau.
Galvoje kūriau visokius planus prieš Dereką.

Staiga kažkas įsiveržė į mano butą.
Pamačiau Tailerį.
-Kodėl tu vykai viešuoju transportu į Deano klubą? - paklausė jis.
-Ak... taip... - pavarčiau akis.
Taileris artėjo prie manęs, o aš tolau nuo jo. Galiausiai aš jau buvau atsirėmusi į spintelę ir jau jaučiau Tailerį visiškai šalia savęs. Nieko nelaukusi, aš greitai nusukau savo veidą į šoną. Girdėjau Tailerio kvėpavimą man prie ausies.
-Jeigu būsi gera, nesakysiu jam... - sušnibždėjo jis man į ausį.
-Prašau baik. - pasakiau griežtai.
Taileris ir toliau prie manęs lindo...
Aš pastūmiau jį nuo savęs, bet jis vėl staigiai pripuolė prie manęs ir pasisodino mane ant spintelės. Jis grubiai plėšė drabužius...
Aš iš visų jėgų stūmiau jį šalin nuo savęs, bet niekaip nepavyko.
Galiausiai Taileris truputį nuo manęs pasitraukė ir plačiai šypsojosi, o aš daugiau nieko nelaukusi nušokau nuo spintelės ir iš visų jėgų pastūmiau jį, o jis neišlaikęs pusiausvyros galvą trenkėsi į stalą ir parkrito.

Aš išsigandusi užsidengiau savo burną ir stebėjau Tailerį. Jis nei trupučio nejudėjo.
-Ne... tai atsitinka tik pasakose... - drebėdama pasakiau.
Aš daugiau nieko nelaukusi atsitūpiau prie Tailerio ir ieškojau pulso kakle... Deja, jo neužčiuopiau...

Radijas grojo dainas. Iš pradžių norėjau jį išjungti, bet nenorėjau, kad kas nors pamanytų, jog vyksta kažkas neįprasto...

-Ei... kelkis... nekvailiok... - raginau jį.
Jis gulėjo be gyvybės ženklų. Ieškojau jo pulso kakle ir rieše... Dariau širdies masažą, bet jis gulėjo kaip gulėjęs.

Išgirdau kažkieno žingsnius... Aš atsikėliau ir nubėgau prie durų.
Nežinau kodėl, bet pamačiusi prie durų Analiją pradėjau klykti. Aš labai išsigandau ją pamačiusi.
-Lola! - suriko ji.
-Ana, čia tu... - atsidusau.
Ji staigiai prasiveržė pro mane ir nuėjo.
-Atnešiau vištienos!.. - suriko ji.
-Ne! Ana! - surikau.
Išgirdau garsų bildesį... Atbėgusi pamačiau Analiją ir jos numestą puodą su vištiena...

Po dešimties minučių aš nuraminau Analiją.
-Kiek jis laiko guli? - paklausė ji.
-Nežinau Ana... gal 10... gal 20 minučių... - atsakinėjau vaikštinėdama pirmyn atgal.
Analija įkvėpė giliai oro:
-Gerai... gerai... mąstykime logiškai...
-Ką daryti? - paklausiau.
Jaučiau panikos priepuolį...
-Lola, ššš... nusiramink... ššš... - ramino mane Analija.
Ji atsitūpė prie Tailerio ir išėmė piniginę, ginklą bei telefoną...
-Lola, gal jis tik prarado sąmonę... - pasakė Analija.
-Aš jį tikrinau! Jis miręs! - surikau apimta isterikos.
-Tyliau Lola... - pasakė Analija.
Aš atsitūpiau ir susikaupiau. Paėmiau jo ranką ir bandžiau užčiuopti jo pulsą...
-Jis dar neatšalęs... - sušnibždėjo Analija.
-Neužčiuopiu. Ana, aš neužčiuopiu... - pradėjau nervintis.
Analija atsitūpė ir pridėjo savo ranką prie Tailerio kaklo.
-Kaip surasti tą sušiktą pulsą? - nervinosi Analija.
Aš atsistojau ir pradėjau vaikščioti pirmyn atgal...
-Lola, kaip užčiuopti pulsą?! - suriko Analija.
-Dieve... Aš nežinau... O Dieve... - murmėjau sau po nosimi.

Staiga Taileris pasibudo ir pradėjo smaugti Analiją.
-Ei! Paleisk ją! - surikau.
Taileris neklausė:
-Tokias kekšes reikia pamokyti.
Aš rėkavau ir bandžiau atplėšti jo rankas nuo Analijos kaklo, bet neišėjo...

Analija pradėjo visai dusti... Aš nesuvokdama ką darau, paėmiau nuo stalo pistoletą ir šoviau į jį. Atsimerkusi pamačiau Tailerį gulint ant žemės visą kruviną, o Analiją visą aptaškytą jo krauju ir kosėjančią...

Aš pripuoliau prie tailerio ir pamačiau šautinę žaizdą galvoje...
-Dabar jis tikrai miręs... - ištariau vis dar bandydama užčiuopti jo pulsą.
Atsigavusi Analija pribėgo prie manęs:
-Dieve! Lola! Tu nužudei gaujos narį!
Aš žiūrėjau į lavoną ir atsisukusi į Analiją paklausiau:
-Ką daryti?
-Jeigu atvirai, tai ačiū tau, bet jeigu meluojant, tai kam tu į jį šovei? - susiėmė už galvos Analija.
Įsivyravo tyla, supratusios, kad pirmiausia reikia išvalyti, viską valėm...

Staiga suskambo kažkieno telefonas. Mes abi labai išsigandom.
-Reikia atsiliepti... - pasakė Analija.
-Tu gal visai? Jeigu atsiliepsim, mums bus blogai! Aš dar nenoriu kalėjimo, Ana... - supykau.
-Jis mane varo iš proto... - žiūrėdama į telefoną ir užsidengusi akis pasakė Analija.
Aš pribėgau prie stalo ir paėmiau Tailerio telefoną. Jam skambino Derekas.
-Derekas... Ne, tikrai nekelsim... - sumurmėjau.
Mes toliau valėm kraują, bet lavono dar netempėm niekur. Telefonas vis skambėjo ir skambėjo...

Galiausiai Derekas daugiau nebeskambino Taileriui... Pasigirdo tik mažas skambtelėjimas.
Aš pribėgau prie stalo ir kruvinomis rankomis paėmiau telefoną. Pamačiau žinutę:
"Kur esi po velnių! Iki mūsų puolimo liko 20 min."
Žinutė buvo nuo Dereko...
-Ana, ar jam atrašyti? - paklausiau.
Analija priėjo prie manęs.
-Ne... Derekas gali susekti iš kur pareina žinutės ir skambučiai. Todėl mus gali susekti... - pasakė ji.

Aš vėl padėjau ant stalo telefoną ir nuėjau valyti visą tą jovalą...
-Kodėl to neatsitinka, kai Derekas lenda prie manęs? - paklausiau.
-Kodėl to neatsitinka kai Džo lenda prie manęs? - perklausė Analija.
-Vienu mažiau, bet už tai mums gali grėsti kalėjimas arba Dereko kankinimai...
-Prisimink Lola, tiesa yra tai, ko niekada negali nuslėpti... Mane gąsdina šitas pasakymas... - sušnibždėjo Analija.
Aš pažiūrėjau į ją... Mane taip pat gąsdino tas pasakymas...

Per valandą viską išvalėm, bet mums reikia atsikratyti lavonu...
-Dabar nuneškim į vonią, o vėliau išnešim jį į lauką ir viską incenizuosim kaip nužudymą gatvėje... Kaip gaujų susišaudymą... - pasakė Analija.
-Geniali mintis Ana... - pagyriau ją.
Ji šyptelėjo.
-Mes vėluojam... - sumurmėjau.
-Šūdas... - nusikeikė Analija.
Mes nuėjom į Analijos butą. Ten aš nusiprausiau, pasidažiau ir persirengiau. Analija taip pat.
Susiruošusios mes išėjom į lauką ir išsigandusios bei tylėdamos ėjom klubo link...