Jos Vendeta [BAIGTA]

-62-

Klube kaip įprastai grojo garsi muzika ir ji mane varė iš proto...
-Lola, atsipalaiduok. Mes negalime atrodyti nenatūraliai. - paliepė Analija.
-Tikrai Ana... Labai lengva kai tavo vonioje guli lavonas... - sušnibždėjau jai į ausį.
Mes ėjome link persirengimo kambario. Eidamos susitikome Džo.
-Gal matėte Tailerį? - paklausė jis.
Aš pažiūrėjau į Analiją.
-Ne, mes ką tik įėjome į klubą ir tikrai negalėjome jo pamatyti... - atsakė ji.
-Mes vėluojam atlikti svarbų dalyką... O jo nėra. - pasakė Džo.
-Tai kodėl nepaimate naujo žmogaus? - paklausiau.
Iš karto pajutau, kaip Analija su alkūne trenkia man į petį.
-Ką tu kalbi Lola... atsiras jis. -šyptelėjo Analija.
Džo plačiai nusišypsojo.
-Lola, nesirenk. Einam kartu. - pasakė jis.
Aš suraukiau antakius. Mane išpylė prakaitas... Jaučiau, kad Džo mane perprato.
-Lola? - pamojavo su ranka man prieš veidą Džo.
-Ji neišsimiegojus. - pasakė Analija.
-Am... taip... - sumurmėjau.

Mes kartu nuėjome į kažkokį kambarį. Ten stovėjo Deividas ir Derekas. Jie abu kalbėjosi.
-Kodėl tu ją atvedei čia? - paklausė Derekas.
-Tailerio nėra, o aš sugalvojau kas jį papildytų šiai užduočiai. - atsakė Džo.
Dereko veidas surūstėjo...
-Tu nori įtraukti ją į šitą reikalą? - paklausė jis.
-Taip. Deanas kažko nori iš jos. Tai būtų puiki proga pulti Deaną, bei sužinoti ko jis nori iš jos. - paaiškino Džo.
-Ne. Aš nesutinku. Jūs patys pradanginote Tailerį, patys ir verskitės... - pasakiau ir jau sukausi eiti iš to kambario, bet Džo sugriebė mano ranką.
Derekas nusijuokė.
-Nekiškime Lolos į tą reikalą. - pasakė Deividas.
-Aš tikrai nepataikausiu jums, dėl kažkokių purvinų darbelių! - griežtai pasakiau ir mėginau išlaisvinti savo ranką.
-Nebloga mintis Džo. - šyptelėjo Derekas.
-Ji nepatyrusi. Ji nemoka šaudyti, nemoka kaip elgtis ir dar kitokių dalykų. Be to, jeigu įvyktų susišaudymas, ji gintų Deaną. - mėgino Deividas atkalbėti Dereką.
-Tiesa, bet jeigu ji šoktų prieš mano kulką, aš būčiau nekaltas. - pasakė Derekas.
Aš pažiūrėjau į Džo ir Dereką... Man jau užtenka ką patyriau šiandien... Tikrai, jau per daug...
-Aš nesutinku visam šiam tam dalykui. - griežtai pasakiau.
-Tavęs niekas neklausė. - šyptelėjo Džo ir timtelėjo mane link savęs.
-Tai koks planas? - paklausė Derekas.
Deividas stovėjo sunėręs rankas ir sumurmėjo:
-Man nepatinka.
-Ji turės mikrafoną. Nueis pas Deaną. Su juo pakalbės draugiškai ir į kokią taurę įpils naftalino. Visą kitą darbą atliksime mes. - papasakojo Džo savo planą.
Derekas susimąstęs žiūrėjo į mane.
-Sužinoti... gal ir nesužinosime, bet planas vertingas...  - sumurmėjo jis.
-Ji nemoka daryti tokių dalykų. Ji netinkama tokiam darbui. - pasakė Deividas.
-Bet ji vienintelė kuria gali pasitikėti Deanas. Ji gali tapti mūsų pagrindiniu ginklu prieš Deaną. - paaiškino Džo.
Aš klausiausi ir stebėjau viską. Kaip visuomet... aš daiktas. Aš kažkoks įrankis...
-Gerai, netemkim gumos ir darom planą. - pasakė Derekas ir išėjo iš kambario.
Džo mane išsitempė iš kambario.

Mes nusileidome laiptais ir nuėjome į kažkokį rūsį. Ten buvo sofa, stalas, kompiuteriai, televizoriai ir visokio kitokio šlamšto.
-Po velnių! Aš tikrai nevygdysiu tos užduoties! - surikau.
Džo užrakino duris. Aš sunerimau...
-Kam tu dirbi Lola? - paklausė jis ir plačiai nusišypsojo.
-Derekui Heilui. - atsakiau.
-O tu kartais to neužmiršai? Tu dirbi Heilui, o ne Martinui. Atsimink tai. - griežtai pasakė Džo.

Jis kažko ieškojo lentynose, o aš stovėjau ir stebėjau jį. Nežinojau ką daryti... Deanas man reikalingas tam, kad padėtų man nugalabyti Dereką. Jis man reikalingas, kad mane pamokytų kaip nulaikyti ginklą... ir kaip nusiteikti psichologiškai. Deanas taip pat man reikalingas tam, kad galėčiau provokuoti Dereką. Derekas labai nervuojasi kai pamato mane su Deanu... Kita vertus, Deanas yra baisus žmogus.  Jis toks kaip Derekas. Jis žiauriai pasielgė su Analija, nužudė daug žmonių... Tik va, kas yra svarbiau? Mano gerovė, ar žmonės? Ką reikia šįkart palaikyti? Save ar žmones?

-Nusirenk. - paliepė Džo.
-Ką? Ne, tikrai ne. - sumurmėjau.
Džo priėjo prie manęs. Jis pažiūrėjo į mane ir paglostė mano plaukus.
-Girdėjai ką aš pasakiau? - paklausė jis.
-Aš tikrai nenusirenginėsiu... - atsakiau.
Džo šyptelėjo. Ir dar labiau priartėjo prie manęs.
-Tada aš tave nurengsiu. - sušnibždėjo jis.
Aš pradėjau eiti atbula toliau nuo jo. Staiga pajutau kaip atsiremiu į stalą. Džo plačiai nusišypsojo.
Jis pasodino mane ant stalo ir švelniai patraukė mano plaukus.
Aš pastūmiau jį nuo savęs.
-Baik. Aš pati įsidėsiu tą mikrafoną. - pasakiau.
Džo suėmė mano rankas.
-Tu? Sakai, tu įsidėsi? - juokėsi Džo - Gal Derekas ir yra toks naivus, bet aš tikrai ne.
Jis pradėjo glostinėti mano plaukus... Man tai labai nepatiko, bet aš sumaniau kai ką...

Aš nusimečiau savo švarką.
-Nori? Galim pabandyti. - šyptelėjau.
Džo plačiai nusišypsojo.
-Tokia Lola man patinka. - pasakė jis.
Aš nusimoviau savo megztuką, maikutę... Džo nusimovė savo marškinius ir savo šaltomis rankomis apglėbė mano liemenį. Aš apsikabinau jį, o jis įsisiurbė man į lūpas.

Daugiau nieko nelaukusi viena ranka ieškojau rakto jo kelnių kišenėse, o kita gnaibiau jo nugarą. Buvo šlykštu... Jo prisilietimai ir... Iš tiesų buvo labai šlykštu.

Staiga išgirdome kažkieno balsą ir bildenimą.
Džo giliai atsiduso ir priėjęs prie durų jas atrakino.
Aš tuo tarpu nusivaliau lūpas...
-Džo, tvarkyk Analiją. - pasakė Derekas.
Aš staigiai atsisukau ir nulipusi nuo stalo aš paklausiau:
-Kas yra Analijai?
Derekas nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų...

Džo išbėgo, bet Derekas nieko neatsakė.
-Kas atsitiko Analijai? - paklausiau.
-Nesvarbu. - atsakė Derekas.
-Atsakyk! Kas atsitiko? - surikau.
-Klausyk! Pati tempi laiką ir dulkiniesi su Džo! Nejaugi nežinai ką tau reikia daryti?! - užrėkė Derekas.
Aš ėjau link išėjimo, bet Derekas paklausė:
-Išeini? O mikrafono nesiklijuosi?
Aš parodžiau vidurinįjį pirštą ir surikau:
-Man nusispjaut ant tos tavo užduoties!
Derekas pasivijo mane ir grubiai paėmė už rankos.
-Tu paklūsti man. Aišku? - griežtai pasakė jis.
Aš timtelėjau savo ranką.
-Išgraužk... - sumurmėjau.
Derekas trenkė man antausį ir paėmęs už plaukų nusitempė link stalo.

Po minutės sėdėjau ant stalo tylėdama, o Derekas tvirtino prie manęs mikrafoną.
Aš tylėjau ir žiūrėjau į šoną.
-Pameni kai buvai "nėščia"? - Derekas nusijuokė.
Aš tylėjau.
-Gerai, kad neturėjai jokio šlykštynės savo įščiose. -  šyptelėjo Derekas.
-Jeigu būčiau laukusis vaiko nuo tavęs, aš būčiau tą vaiką nužudžiusi. - sušnypščiau.
-O jeigu tas vaikas būtų buvęs nuo Džo? Nuo Deivido? O gal nuo Deano? Žudytum? - paklausė Derekas.
-Ne, nes aš juos visus myliu. - atsakiau sarkastiškai.
Derekas vos nesutraiškė viso mikrafono.

Vėl tyla. Nekenčiu Dereko. Ir dabar aš sugalvoju, kaip pergudrauti šį planą...