Jos Vendeta [BAIGTA]

-22-

Ėjau kuo toliau nuo Deivido. Staiga pajutau kaip kažkas grubiai paima man už rankos.
-Štai kur tu. - išgirdau pažįstamą balsą.
Atsisukusi pamačiau Tailerį.
-Paleisk! - surikau.
-Einam pas Dereką. Niekur nepabėgsi. - pasakė Taileris.
-Tik paleisk ir pasijudinsiu iš vietos. - griežtai paliepiau.
Taileris mane paleido ir stumtelėjo į priekį.

Aš įėjau į Dereko kabinetą. Prie Dereko sėdėjo Dženifer.
-Štai kur mūsų gražuolė. - šyptelėjo Derekas.
-Tai trenk jai už tai, kad ji pabėgo. - paliepė Dženifer.
-Kokia tu įžuli kalė... - sumurmėjo Derekas.
-Dženifer, aš taigi Dereko kekšė, jis gi manęs nebaudžia. - šyptelėjau.
-Tu dar ir įžuli Lola. - susinervinusi tarė Dženifer.
-Kas neįžūlus, tas negyvena. - šyptelėjau.
Dženifer nutilo.
Derekas plačiai šypsojosi:
-Hm... žinot, man jūs abidvi patinkat, o aš noriu pramogų... - jis lėtai atsistojo ir priėjo prie manęs - Žinau, kad tu prakiši, nes esi labai silpna ir niekinga... - jis atsisuko į Dženifer - Bet aš noriu pamatyti kaip mušasi merginos. Noriu muštynių. Čia ir dabar.
-Gerai. - sutikau ir nuo rankos nusiėmusi plaukų gumytę susirišau plaukus.
-Aš noriu ją taip sudaužyti, kad ji nepavaikščiotų. Tada su kastetu tokia kalė buvai... pažiūrėkim kaip tu pasirodysi... - pasakė Dženifer.
-Bla, bla... tokios ir būna merginų kautynės... - pavartė akis Derekas.
Dženifer mane puolė, o aš įsikibau į jos plaukus. Ji pradėjo spiegti. Derekas pradėjo juoktis.
-Štai ką aš vadinu gera komedija. - pasakė jis.
Dženifer spyrė man į pilvą, o vėliau gavau nuo jos kelis kumščius į veidą.
Aš vėl sugriebiau jos plaukus ir trenkiau jos galvą sieną, o tada laikydama už plaukų Dženifer, nusviedžiau ją ant žemės ir pradėjau ją spardyti.
-Lola, gana... - išgirdau Dereko balsą.
Aš neklausiau Dereko. Tik jutau, kaip kažkoks skystis bėga man iš nosies. Tai buvo kraujas...
-Lola, baik. - griežtai paliepė Derekas.
Aš vis tiek spardžiau Dženifer kiek galėdama... iš visų jėgų.
Staiga pajutau kaip Derekas grubiai suima mano ranką ir patraukia mane nuo Dženifer.
-Paleisk mane! Aš ją pribaigsiu! - rėkavau pilna įtužio.
Aš ir mano kiekviena kūno ląstelė norėjo ją pribaigti... Jaučiau nepaaiškinamą pyktį.
-Viskas Lola... eime. - ramiu balsu pasakė Derekas.
Derekas mane nusivedė į tualetą.
-Sėsk ant klozeto. - paliepė Derekas.
Aš uždengiau dangtį ir atsisėdau.
-Jeigu tu vėl nori manimi pasinaudoti, naudokis ja. Ji tavęs labai trokšta, jos svajonė būti Dereko kekše. Aš nebenoriu jau tokia būti... - pasakiau.
-Nebenori tokia būti? Tada kieno kekše nori būti? Ak, koks aš kvailas... aišku, kad Deivido kekše nori būti. - kalbėjo Derekas imdamas tualetinį popierių ir suvilgydamas tą popierių su vandeniu.
-Jau geriau Deivido kekše, negu tokio be sielos žmogaus kaip tu... - sumurmėjau.
Derekas tik nusišypsojo.
Aš atsidusau.
-Užsimerk ir nejudėk. - paliepė Derekas.
Aš taip ir padariau.
Derekas švelniai šluostė kraują.
-Reikėtų dezifekuoti žaizdą. - pasakiau.
-Ššš... - sušnypštė Derekas.
Aš nutilau.
-Lola, tu nori susitikti su Deanu? - paklausė Derekas.
Man buvo keista, kad taip paklausė Derekas. 100% čia spąstai.
-Am... na... jis kelia man susidomėjimą... - sutrikau.
Derekas nusišypsojo.
-Gerai, aš tik noriu eiti iš čia. - pasakiau.
Derekas tylėjo. Jis tik pradėjo glostyti mano plaukus.
Aš žiūrėjau jam į akis.
Derekas pabučiavo man į lūpas, o aš nieko nelaukusi pastūmiau jį nuo savęs, trenkiau jam antausį ir išbėgau iš tualeto.

Išbėgusi iš jo kabineto, aš nubėgau prie baro ir ten atsisėdau.
Nežinau, ką jis sau mano, bet aš jau pavargau būti skriaudžiama...
Aš rankomis susiėmiau savo galvą. Tik kai išsilaisvinsiu iš jo namų, nieko nelaukdama nužudysiu jį.
-Galiu prisėsti prie jūsų? - išgirdau nepažįstamo balsą.
Pakėlusi akis pamačiau nepažįstamą vaikinuką.
-Ai nesvarbu... gali. - atsakiau.
Jis atsisėdo.
-Jūs atrodote susirūpinusi, kodėl jūs čia klube? - paklausė jis.
-Aš čia dirbu, šoku aplink stulpą. Dabar tik sėdžiu. - atsakiau.
-Nelabai gerai moku pažinti moteris... - šyptelėjo jis - Be to, jus esu matęs.
-Patinka žiūrėti į nuogas merginas? - paklausiau.
-Žinote, man tai kaip menas... aš žiūriu, nes neturiu ką veikti. - atsakė jis - O kodėl jūs užsinorėjote čia įsidarbinti?
-Aš čia įsidarbinau dėl atlyginimo. - atsakiau.
Staiga tas vyrukas kažką pamatė ir jis pakilęs nuo kėdės su manimi atsisveikino:
-Iki pasimatymo.
-Viso... - atsisveikinau su juo.
Aš visur žvalgiausi, bet taip ir nesupratau kodėl tas vaikinas taip skubotai atsisveikino. "Galbūt pamatė savo žmoną" - mintyse nusijuokiau.
-Štai kur tu. - išgirdau balsą iš už nugaros.
Atsisukusi išvydau prieš save Dereką.
-Sakiau niekur neiti. - griežtai priminė man jis.
Derekas stipriai suspaudė mano riešą.
-Elgiesi kaip tėvelis... - pavarčiau akis.
-Kai Deanas nori tavęs, turiu taip elgtis. - pasakė Derekas ir vis dar nepaleido manęs - O dabar, grįšim namo.

Po dešimties minučių mes jau vykome namo. Ilgai vyravo tyla...
-Kas tas vaikinas su kuriuo sėdėjai? - staiga paklausė Derekas.
-Būtinybė žinoti? - atsakiau klausimu.
-Aš kaip tavo bosas turiu žinoti.
-Šiandien elgiesi kvailai Derekai. Kaip tu dar drįsti mane bučiuoti? - paklausiau.
-Aš tik tuo momentu norėjau pasimylėti su tavimi. Ar tai nebuvo tavo svajonė? - paklausė Derekas.
-Tu turbūt nesupranti kaip aš jaučiuosi... - sumurmėjau.
-Suprantu Lola. - šyptelėjo Derekas.
-Tu nesupranti Derekai... nesupranti ką reiškia būti pažemintu. - sumurmėjau.
-Gerai, atvažiavom. - pasakė Derekas.

Mes grįžome į Dereko butą.
Pavalgiusi, nuėjau į kambarį. Tik atsigulus į lovą, mane užplūdo prisiminimai. Visa tai tikrai mane labai veikė.

Nuėjusi į vonios kambarį, aš ieškojau savo raminamųjų... bet jų nebuvo...
Grįžusi į kambarį, aš atsiguliau į lovą. Staiga, aš pradėjau verkti... verkti dėl visko ir dėl nieko...
Verkiau tamsoje... Atsistojau iš lovos ir ilgai žiūrėjau pro langą. Bandžiau nusiraminti.

Priėjusi prie veidrodžio aš pažiūrėjau į jį, bet pajutusi stiprų pyktį, aš iš visų jėgų trenkiau į jį... Iš rankų pradėjo bėgti kraujas, bet aš nieko nejaučiau...
Paėmusi pagalvę trenkiau ant žemės. Man buvo skaudu, kad aš leidžiuosi Derekui daryti ką jis nori su manimi...
Nuo stalelio kuris buvo su daiktais viską numečiau ant žemės...
Susiėmusi už galvos garsiai verkiau.
Išsitraukusi ginklą ilgai žiūrėjau į jį, bet jis man iškrito iš rankų...
-Laikas būti, egzistuoti ir nejausti... - tyliai ištariau pro ašaras.

Tokie dalykai man pasidaro labai retai... aš jaučiu nežmonišką skausmą  savyje... tik raminamieji nuo viso to man padeda, bet dabar aš jų neturiu.

Išėjau iš kambario, nuėjau į virtuvę. Iš stalčiaus pasiėmiau peilį...
Staiga įsijungė šviesa.
Virtuvėje pamačiau stovintį Dereką.
Jis sumišęs žiūrėjo į mane.
Aš pradėjau isteriškai juoktis.
-Nori parodysiu tau kai ką? - paklausiau.
-Lola, padėk tą peilį. - kuo ramiausiai paliepė man Derekas.
Aš papurčiau galvą. Ašaros vis dar riedėjo mano skruostais.
-Aš tik parodysiu. - šyptelėjau.
-Aš žinau ką parodysi Lola... padėk tą peilį ir viskas. - griežtai paliepė Derekas.
Aš pasikėliau savo maikutę ir įsmeigiau peilį sau į šoną, kuo giliau.
Aš visiškai nieko nejaučiau.
-Lola! - suriko Derekas ir pripuolė prie manęs.
Ištraukęs peilį jis ilgai žiūrėjo į mane.
-Man neskauda. - nusijuokiau.