Jos Vendeta [BAIGTA]

-67-

-Ką reiškia artimai? Jūs buvote pora? - klausinėjo tardytojas.
-Taip. Aš su juo draugavau dėl naudos. - atsakiau.
Derekas pradėjo juoktis. Analija žiūrėjo į mane.
-Heilai, kas jums juokinga? - paklausė tardytojas.
Derekas atsikvėpė ir pagaliau nustojo juoktis.
-Taileris tikrai neprasidėjo su tokiomis kaip ji. Jis turėjo merginą. Lola ir Taileris nebuvo artimi. Aš tą galiu paliudyti, nes Lola kažkur prieš mėnesį gyveno mano bute. Aš ją mačiau visą dieną ir naktį. Ji visuomet būdavo mano namuose. - atsakė Derekas.
-Per mėnesį spėjau su juo susibičiuliauti. - pasakiau.
-Nemeluok Lola. - rimta veido išraiška pasakė Derekas.
-Tu atrodai labai nustebintas... kaip matau... - šyptelėjau.
Tardytojas įdėmiai į mane pažiūrėjo, o Dereko veide pasirodė šypsena.
-Pradžiai užteks. Panelė Moncada pasiliks su mumis. Jūs galite eiti. - pasakė tardytojas.
Aš atsistojau.
-Ji nekalta. Aš ką tik prisipažinau, kad tai mano darbas! - pasakiau.
-Mes turime ją laikyti tol kol paaiškės, kad ji nekalta. O jūs meluojate. - pasakė tardytojas.
-Kaip tai?.. - paklausiau.
Derekas paėmė mane už rankos.
-Ne! Ji nekalta! - pradėjau rėkauti.
Derekas išvedė mane iš tardymo kambario.

Policininkas uždarė kambario duris.
-Lola, einam namo. - pasakė Derekas.
Jaučiausi kaip maža mergaitė...
-Tu šunsnuki... Ji dirbo tau daug metų ir tu jos net negaili... - pasakiau.
Derekas tempė mane toliau.
-Paleisk mane! - surikau.
Man buvo labai keista, kad policininkų buvo pilna, bet jie nieko nedarė...
Derekas tylėdamas ignoravo mane.
-Aš nužudžiau Tailerį. - pasakiau.
Aš staigiai parklupau ant kelių.
-Ką tu sugalvojai?! Kelkis! - užriko Derekas.
-Ji nežudė Tailerio! Atsiimk savo tą sušiktą parodymą! - užrikau.
-Kelkis nuo žemės, Lola. Aš nenoriu pasirodyti toks šiurkštus... - sarkastiškai nusišypsojo Derekas.
Aš labai supykau. Man būtinai reikėjo padaryti kažką, kad galėčiau išgelbėti Analiją.

Aš daugiau nieko nelaukusi, timtelėjau link savęs Dereko ranką, kuri laikė mano ranką, ir staigiai įkandusi jam, pasileidau bėgti link tardytojo kambario.
Derekas mane vijosi, o aš sukaupusi visas jėgas bėgau kiek įkabindama...

Pasiekusi tardytojo kambarį, aš pastūmiau policininką ir įbėgau į tą kambarį...
Tardytojas sėdėjo su buteliu rankoje ir žiūrėjo į mane nustebusiu žvilgsniu, o Analijai ant veido atsirado randas...
Aš įpykusi pripuoliau prie to tardytojo ir su kumščiu tvojau jam tiesiai į veidą. Jis parsivertė mane ant žemės.

Staiga išgirdau šūvį. Aš užsimerkiau ir pajutau kaip pati kažkuo apsitaškau, o ant manęs užkrenta kažkas sunkaus ir aimanuojančio.
Atsimerkusi išvydau ant savęs tardytoją... jis atrodo... negyvas.

Atsisukusi link durų pusės išvydau Deaną laikantį rankoje pistoletą, o netoliese Deano stovėjo Derekas.

Deanas pribėgo prie manęs.
-Nesužalojau? - paklausė jis.
-Iš kur tu...
-Buvau netoliese. - pasakė Deanas.
Jis man padėjo atsikelti.
-Ko tu čia atsivilkai? - paklausė Derekas priėjęs prie mūsų.
-Ištaškyti smegenų tam žmogeliui. - šyptelėjo Deanas.
Derekas paėmė mano ranką. Jis iš pykčio stipriai spaudė ją...
Deanas man nusišypsojo ir nuėjo.

Derekas sukandęs dantis dar stipriau suspaudė mano ranką.
-Šiandien man pasiaiškinsi! - suriko jis.
Jis priėjo prie Analijos ir paėmė jos ranką.

Derekas stipriai spausdamas mano ranką, vedėsi mus link savo mašinos.
Įsodinęs mus į mašiną, jis dar kažkur nuėjo.
-Matai Ana, aš nepudrinu nieko tau... Aš su tavimi einu iki galo... - pasakiau.
Analija atsisuko į mane.
-Paprašei Deano pagalbos... tu su juo vis dar esi... - atsiduso ji.
-Jis pats iš kažkur atsirado Ana... Aš su juo nebendrauju, bet jis visados įsikiša, kad tik galėtų provokuoti Dereką. - pasakiau.
-Neveltui Lola. Tu gi su Dereku jau esate pora. Reikėjo taip ir sakyti Lola...
-Ką tu kalbi Ana! Mūsų niekas nesieja! - surikau.
-Prašau Lola... baikim žaisti tuos žaidimus... aš jau vakar pamačiau tai, ką reikia. Aš nepykstu ant tevęs dėl to ir nepykstu už tai, kad tu jam prasitarei apie tą nužudymą.
-Ana, ką tu pamatei tada? - paklausiau.
Analija giliai atsiduso.
-Ana... prašau papasakok... - paprašiau.
-Aš įėjau į tavo butą. Jis buvo atrakintas...
-Aš jį buvau užrakinus... - bandžiau prisiminti.
-Man sunkiai sekėsi užmigti... Aš atėjau pas tave pakalbėti ir maniau, kad tau taip pat nesimiega, juo labiau, kad atėjus durys buvo atrakintos. Aš įėjau į buto vidų. Buvo labai tylu... Galvojau, gal tu miegamajame užsnūdus jau... Vis dėlto pagalvojau užeiti į miegamąjį ir jeigu tu miegi, netrukdyti. Aš įėjau į miegamąjį. Ten išvydau tave ir Dereką. Jūs abu gulėjote lovoje...
-Ką?! - surikau nesupratusi.
-Derekas pamatė mane. Jis pabučiavo tau į žandą ir į petį. Aš galėjau neždintis, bet... aš negalėjau patikėti savo akimis. Derekas priėjo prie manęs ir mes pasikalbėjome. - pasakojo Analija.
Aš klausydamasi pasakojimo nusipurčiau ir pradėjau valytis žandus...
-Bet... aš... aš... atsikėliau viena lovoje... Ir kodėl aš nieko nepamenu? Ir apie ką jūs kalbėjotės?
Analija atsiduso...
-Kur jis mus nuveš? - paklausė ji žiūrėdama pro langą.
Aš taip pažvelgiau pro langą ir pamačiau Dereką artėjantį prie mašinos.

Derekas įsėdo į mašiną.
-Kur tu mus nuveši? - paklausiau.
Derekas nieko neatsakė...
Aš nutilau ir patogiai įsitaisiau mašinoje.
Analija giliai atsiduso ir pažiūrėjo į mane. Aš atsisukau į ją.
-Aš sugalvojau kai ką... - sušnibždėjo ji.
Aš šyptelėjau.
-Derekai... - pusbalsiu kreipėsi ji į Dereką.
Derekas tylėjo.
-Kodėl tu negyveni kartu su Lola? - paklausė Analija.
Aš suraukiau antakius, pažiūrėjau į Analiją, bet nieko nesakiau.
-Pakalbėsim vėliau apie tai Ana. - pasakė Derekas.
-Kada? - paklausė Analija.
-Šiandien, kai atvažiuosim. - atsakė Derekas.
Aš ir Analija giliai atsidusom...