Jos Vendeta [BAIGTA]

-58-

Aš tylėdama ir ignoruodama Dereką, atsigėriau vandens. Pažiūrėjusi į Džo, paklausiau jo:
-Kaip tas vakaras su Analija?
-Puikiai! - išsišiepė Džo.
Aš nervingai trinktelėjau stiklinę ant žemės.
Džo nusijuokė.

Derekas atsisėdo visiškai netoli manęs.
-Tavo geriausias draugas Deanas... Ką veikėte su juo tą vakarą kai jis tave nusipirko? - paklausė jis.
Aš tylėjau ir įsižiūrėjau į vieną tašką...
-Lola. - griežtai ištarė jis.
-Galiu pasakyti, kad nepažeidėm jokių taisyklių.
-O ko abu siekėte padarydami tokią dramą?
-O ko tu siekei sukeldamas dar didesnę dramą? - paklausiau ir atsisukau į Dereką.
Džo iš šalies stebėjo ir klausėsi mūsų pokalbio.
-Nekėliau, tik norėjau nušauti Deaną. Nesvarbu ar buvome taikoje, ar ne, mes vis tiek nesutarėme. Buvome priešai. - atsakė Derekas po minutės tylos.
Aš tik nusijuokiau:
-Mes nekėlėme dramos. Norėjom apsimesti girtais.
Derekas žiūrėjo į mane ir nieko nesakė.
-Lola, tu miegojai su Deanu? - paklausė Džo.
Aš sutrikusi pažiūrėjau į Džo. Jis plačiai šypsojosi.
-Nemiegojau, tik praleidau smagiai laiką. - ramiai atsakiau.
-Tu su juo buvai išvykusi už klubo ribų. - pasakė Derekas.
-Ne. Tiesą sakant... aš su juo mylėjausi už klubo kampo. - pasakiau žiūrėdama į stiklinę.
Džo pradėjo juoktis. Derekas tylėjo.

Staiga Derekas atsistojo ir suėmė mano kuokštą plaukų. Aš pradėjau aimanuoti iš skausmo.
-Meluoji! Tu negalėtum būti su juo! - rėkė Derekas.
-Gražu... - atsiduso Džo.
-Tavo problema yra ta, kad tu bijai padaryti tai. - pasakė šį kart ramiu balsu Derekas.
-Paleisk... išgama... - pasakiau pilna neapykantos.
-Aš žinojau, kad tu negali. - sukandęs dantis pasakė Derekas.

Jis pastūmė mane ir paleido mano plaukus. Pasitaisęs savo marškinius atsitūpė prie manęs.
-Esi šliundra. - pasakė jis.
Aš neiškentusi spjoviau jam į veidą. Jis užsimerkė ir pradėjo juoktis.
-Tu tokia silpna... palaužta ir purvina... Nesilaikai taisyklių, neatsiduodi man. - Derekas paglostė mano plaukus ir nusišypsojo - Dabar laikysiesi mano taisyklių.
Aš sukandusi dantis traukiausi nuo Dereko.
-Ji pyksta Derekai. - nusijuokė Džo.
-Nebijok Džo, nesumuš manęs. - plačiai nusišypsojo Derekas žiūrėdamas į mane.
-Gerai. Linkiu gerai praleisti laiką. - pasakė Džo ir išėjo iš rūsio.

Derekas artėjo prie manęs.
Mano viena koja buvo pririšta prie grandinės, o kita buvo laisva. Turėdama laisvą koją spyriau Derekui į pilvą. Deja, neturėjau tiek jėgų, kad jis susiriestų.
-Pamiršai, kad turiu pilvo presą? - paklausė jis.
Aš prisispaudžiau prie sienos ir užsimerkiau.
Pajutau prisilietimą ant šlaunies. Jis lėtai glostė mano šlaunį.
Aš kentėjau... tie prisilietimai buvo šlykštūs.
-Deanas pagailėjo pinigų ant geresnių pėdkelnių. Taip greitai jos plyšta... - sušnibždėjo Derekas man į ausį.
Aš tylėjau. Derekas pradėjo bučiuoti mano kaklą...

Turiu kaip nors pasipriešinti. Sukaupusi visas jėgas pradėjau klykti kaip pamišelė. Derekas sutrikęs atsitraukė nuo manęs ir žiūrėjo į mane.
Aš rėkiau taip, kad mane išgirstų visas pasaulis... Bet... Derekas užčiaupė mane savo bučiniu. Mano rankos buvo surištos ir aš jau negalėjau jo pastumti.

Tai yra šlykštu. Nejauti jokio malonumo, meilės. Jautiesi kaip skuduras...

Aš apimta pykčio įkandau Derekui į lūpą. Derekas atsitraukė nuo manęs ir nusišypsojo, o jo akys buvo nepaaiškinamos.
-To aš ir norėjau Lola. - pasakė Derekas, o ant jo lūpos matėsi kraujas...
Aš tuo metu spjaudžiausi ir surištomis rankomis valiausi lūpas.
Derekas vėl įsisiurbė man į lūpas... aš žinojau, kad nieko negaliu padaryti...
-Ššš... aš negrubiai. Aš pažadu. - sušnibždėjo jis man į ausį...

Viskas ką dariau, tai verkiau. Man buvo šlykštu. Aš žiūrėjau į vieną tašką lyg be emocijų, o ašaros ritosi skruostais...

Kančios baigėsi. Derekas apsimovė kelnes, apsivilko savo marškinius. Atsisukęs jis pažiūrėjo į mane. Priėjo ir atsitūpęs prieš mane plačiai nusišypsojo. Aš savo nuvargusiomis ir ašarotomis akimis pažiūrėjau į jį. Derekas švelniai nuvalė mano ašaras nuo skruosto ir kraujo lašelį nuo lūpos kampučio.
-Ta suknelė tau žiauriai netinka. - pasakė jis ir išėjo.
Aš užsimerkiau ir giliai įkvėpiau oro...

Pamačiusi akmenuką, pradėjau raižyti sieną...

Apimta staigaus įniršio, pradėjau plėšytis... Mėginau nutraukti tą grandinę. Ji buvo tvirta... Aš niekuomet iš čia neišeisiu...

Mėginau rėkauti. Klykiau, šaukiau, trankiau grandinę... Niekas manęs neišgirdo.

Netekusi jėgų, kritau ant žemės. Bandžiau atsistoti, bet jau nebegalėjau. Negalėjau atsistoti nuo žemės ir net atsimerkti... Galiausiai užmigau...

Kitą dieną:
Išgirdau kažkokius balsus. Pramerkusi akis išvydau Deividą ir Tailerį.
Nežinau kodėl, bet negirdėjau ką jie kalbėjosi... girdėjau tik jų balsus, bet nieko nesupratau...

Kai aš visiškai atsipeikėjau, pamačiau tik vienintelį Deividą.
-Lola... - ištarė jis.
Aš tylėjau.
Deividas priėjo prie manęs ir paėmęs mano rankas mėgino jas atrišti, bet aš staigiai jas patraukiau.
-Neliesk manęs! - užrikau.
-Aš tik mėginu padėti. - sulemeno Deividas.
Aš tylėjau ir tik nuleidau galvą.
-Klausyk Lola, aš atsiprašau, kad buvau toks grubus... atsiprašau, kad tave ignoravau... atsiprašau, kad įvėliau tave į visa tai... - atsiprašinėjo Deividas.
-Dabar man nereikia jokios pagalbos. Derekas šiandien manimi atsikratys... Aš to norėjau. - pasakiau.
-Lola, aš išvešiu tave iš čia. Apgyvendinsiu ir baik kalbėti, kad nereikia jokios pagalbos... Aš pažadu, kad...
-Gana! Aš tikrai labai norėjau parodyti pasauliui, kad aš nesu silpna. Dabar... nežinau, ar Derekas visiškai nužudė mano psichinę būseną, ar jau aš priėjau toliau. Manęs ankščiau ar vėliau laukia tai, ko tu net nežinai ir aš jaučiu kaip tai artėja. Man neverta gyventi... - kalbėjau.
-Apie ką kalbi Lola? - nesuprato Deividas.
Aš nutilau.
-Man nesvarbu. Aš nežinau ko tave prišėrė Derekas, bet aš tavęs čia nepaliksiu. - pasakė Deividas ir pradėjo atrišinėti mano rankas.
-Tu paliksi ją. - pasakė Derekas.
Džo, Derekas ir Taileris atėjo į rūsį.
Taileris ir Džo sulaikė Deividą.
-Prieš viską, aš parodysiu filmuką tau. Jis privers tave susimąstyti. - pasakė Derekas atsitūpęs prie manęs.
Aš nusisukau nuo Dereko. Nenorėjau jo matyti.
-Stokis Lola. Einam. - plačiai nusišypsojo Derekas.
Aš negalėjau atsistoti, nes mano koja prirakinta prie grandinės, rankos surištos bei neturėjau jėgų. Supratau, kad Derekas tyčiojasi iš manęs.
Džo pradėjo juoktis.
-Nagi Lola, kodėl neatsistoji? - pašaipiai paklausė Taileris.
-Ji apsimeta. Negi nematai? - pasakė Derekas.
-Paleiskit ją ir viskas. Nesuprantu... kodėl ji čia? - pradėjo plėšytis Deividas.
Derekas tylėdamas atlaisvino mano koją nuo grandinės...
-Dabar einam. - šyptelėjo Derekas.
-Aš noriu gerti. Tik... - sulemenau.
Derekas pakreipė galvą. Jis žiūrėjo į mane. Iš jo veido matėsi, kad jis šlykštysi manimi.
-Tau ne tik reikia to vandens atsigerti, bet ir nusiprausti. - nusijuokė Džo.

Galiausiai Derekas priėjo prie manęs ir ištiesė ranką. Aš pažiūrėjau į tą ranką, bet savo rankos nepadaviau.
-Nori pati nueiti ar norėtum mano pagalbos? - paklausė Derekas.
-Aš nesu silpna... - atsakiau ir sukaupusi jėgas atsiremdama į sieną, atsistojau.
Derekas plačiai nusišypsojo.