Jos Vendeta [BAIGTA]

-56-

Parėjusi į kambarį užsidariau ir atsirėmusi į duris giliai įkvėpiau oro... Jaučiau, kad mano akyse kaupiasi ašaros.
Susivokiau, kad reikia pabėgti...

Kambaryje buvo knygų lentyna. Iš jos išsitraukiau kažkokią storą knygą. Su ta knyga pradėjau trankyti langą, kuris nei kiek neįskilo. Bandžiau su rankomis, kojomis... tas langas nė iš vietos. Paėmusi kėdę iš visų jėgų paleidau į tą langą, bet... kėdė subiro, o langas nei trupučio. Bandžiau išdaužti langą su viskuom kas pateko man į rankas.

Praradusi viltį, mečiau kažkokią vazą, pagalvę, mėčiau viską, kas buvo knygos lentynoje.

Staiga į kambarį įėjo Deividas ir jo "nuostabusis" broliukas Derekas... Derekas pripuolęs prie manęs atitraukė mane nuo daiktų mėtymo.
-Nepabėgsi tu iš čia. - sukandęs dantis pasakė Derekas.
Jis laikė mane už rankų. Aš visaip stengiausi išsilaisvinti.
-Paleisk! - rėkavau.
Aš pažiūrėjau į Deividą. Jis tik stovėjo vietoje ir stebėjo mane. Derekas išvydęs mane žiūrinčią į Deividą pasakė:
-Deividas tau nepadės.
Mane užliejo pyktis... aš dar stipriau muisčiausi.
-Lola, geriau pakalbėkime gražiai ir susitarkime. - pasakė Derekas.
Aš baigiau priešintis ir žiūrėjau tiesiai Derekui į akis.

Derekas iš lėto paleido mane.
-Man reikia iš tavęs daug ko sužinoti... - pasakė jis.
Staiga man į galvą toptelėjo geniali mintis...
-Gerai, man irgi norisi daug ką sužinoti iš tavęs. Einam gal į virtuvę? Aš noriu atsigerti vandens. - pasakiau.
Derekas atsisuko į Deividą ir pasakė:
-Gali jau važiuoti, - jis pliepęs Deividui, staiga atsisuko į mane - o mes, einam į virtuvę.
Deividas išėjo, o aš pasilikau dviese su Dereku.
Aš ir jis atsisėdome prie stalo.
-Kodėl aš čia? - paklausiau.
Derekas pasikasė savo barzdą:
-Turėčiau pirmas tavęs išsiklausinėti dėl vakaro.
-O tu neturėjai kartais ignoruoti manęs? Dar tą vakarą kai išleidai mane pasakei, kad aš pasirūpinsiu pačia save. Atrodo, viskas atvirkščiai.
-Tu pačia savimi ir rūpiniesi.
-Oh... tikrai? O kas buvo vakar? Lakstei iš mano paskos... - sumurmėjau.
-Jis ir tu pažeidėt taisykles. Jūs palikot klubo ribas.
-Net ne. Kalbi kai abu išėjome? Tada mes mylėjomės už klubo kampo. - pasakiau žiūrėdama tiesiai Derekui į akis.
Derekas sukando dantis ir staigiai pašokęs nuo kėdės priėjo prie manęs. Aš atsistojau nuo kėdės taip pat.
-Manai aš patikėsiu? - paklausė Derekas.
-Kaip nori... - atsakiau ir nusisukau nuo jo.
-Ar galėtų Lola su psichiniu sutrikimu atsiduoti pirmam pasitaikiusiam vaikinukui? - paklausė Derekas.
-Galėtų. Tik niekada neatsiduotų Derekui. - atsakiau.
Derekas šyptelėjo.
Aš prasibroviau pro jį ir nuėjau iki spintelės... ten buvo peilių stovas kuriame buvo peiliai... Aš šyptelėjau...

Staiga pajutau kaip jis glosto mano plaukus... Aš sustingau vietoje.
-Tau ši suknelė nepritinka. - sušnibždėjo Derekas ir patraukęs mano plaukus pradėjo bučiuoti mano kaklą.
Aš stipriai užsimerkiau. Man buvo siaubingai šlykštu...

Staigiai atsiukusi į Dereką pažiūrėjau į jo akis. Derekas plačiai nusišypsojo. Jis užkėlė mane ant spintelės. Aš apsivijau savo kojomis jo kojas ir įsisiurbiau jam į lūpas. Viena ranka glosčiau jo nugarą, o kita traukiau iš stovo peilį.

Man pavyko ištraukti peilį ir aš staigiai nieko nelaukusi įsmeigiau tą peilį jam į koją. Jis atsitraukė nuo manęs ir nieko nesupratęs žiūrėjo į savo koją, o aš išbėgau pro duris tiesiai į lauką.

Bėgau kiek kojos nešė per kažkokį mišką. Bijojau pažiūrėti atgal... dabar svarbiausia dingti.

Uždususi sustojau ir apsižvalgiusi ar niekas daugiau nesiveja, pasislėpiau už medžio. Pradėjau spjaudytis ir valytis lūpas... Buvo šlykštu...
-Bet aš laisva... Aš laisva... - kartojau sau.

Ėjau toliau mišku. Jaučiausi pakylėta pasipriešinusi Derekui... jaučiausi puikiai apgavusi jį. Eidama žvalgiausi. Vis dar bijojau pamatyti kažką...
-Šūdas... neturiu telefono... - sumurmėjau.
Nežinau kiek aš nuėjau. Laikiausi tokios taisyklės, kad pasiklydus miške, visados reikia eiti tiesiai.

Eidama išgirdau kažkokį ošimą netoliese. Man velniškai skaudėjo kojas. Pabėgti buvo beviltiška... bet aš esu laisva.... aš esu laisva.

Galiausiai atradau kažkokį kelią... nežinia kur vedantį. Supratau, kad esiu pėščiomis į kažkurią pusę ir atradusi kokį kaimą ten apsistosiu...

Pasakiusi skaičiuotę, išsirinkau pusę... Pradėjau eiti, o tas kelias neturėjo galo...

Galiausiai jau pradėjo leistis saulė...
-Ką darysiu sutemus... - susirūpinau.
Buvau siaubingai nuvargusi. Turėjau kažkur numigti... jau net nebeturėjau jėgų eiti toliau... buvau kaip lavonas...

Staiga sustojo mašina. Dureles atidarė jauna besišypsanti mergina.
-Gal jus reikia pavežti kur nors? - paklausė manęs ji.
Aš giliai atsidusau ir sukaupusi jėgas paprašiau:
-Mane iki Niujorko.
-Labai gerai aš iki ten važiuoju! - apsidžiaugė mergina.
Aš plačiai nusišypsojau ir įsėdau į mašiną.

Staiga mergina užrakino mašinos dureles ir aš supratau, kad čia vyksta kažkas ne taip...
-Esi labai naivi mergaitė. - ištarė ji.
Aš mėginau dar priešintis, bet ji kažką suleido man į kaklą ir aš praradau sąmonę...