Jos Vendeta [BAIGTA]

-41-

Derekas nusitempė mane į savo kabinetą. Ten stovėjo Džo, Taileris ir Analija. Analija buvo apsiverkusi. Supratau, kad mes per daug prisižaidėm.

-Na, gražuole, pasiaiškink mums. - nusišypsojo Derekas.
-Neprivalau tau aiškintis, išgama. - sušnypščiau.
-Oho! Tai tikrai nerealu... - sarkastiškai paplojo Taileris.
Derekas sukandęs dantis priėjo prie manęs ir trenkė stiprų antausį.
-Tu pridirbai didžiausią nesamonę kokią tik esu matęs! - rėkavo Derekas.
-To ir siekiau. - šyptelėjau.
Derekas neapsikentęs pasiėmė beisbolo lazdą.
-Dar vienas žodis, ir tu pastipsi čia vietoj! - pasakė įpykęs Derekas.
-Gerai Derekai, man nesvarbu... - sumurmėjau.

Staiga į kabinetą įlėkė Deividas.
-Mūsų broliukas prisikėlė iš numirusių. - nusišaipė Derekas.
-Derekai, nieko jai nedaryk! - suriko Deividas ir puolė prie Dereko, bet jam kelią pastojo Džo ir Taileris.
-Atrodė nuostabi diena... viskas buvo gražu... drugeliai skraidė pilve... - šaipėsi Derekas.
Aš stebėjau Deividą besiplėšantį ir bandantį ištrūkti.
-Broliuk, tu turi išmokti vieną svarbią pamoką. Kas versle - tas ne tavo. Tu juk nenori išduoti savo gaujos ar ne? - plačiai šypsojosi Derekas.
-Aš išeinu iš gaujos. Man netinka tokios taisyklės. - pasakė Deividas.
Derekas rimta veido išraiška pažiūrėjo į Deividą, o vėliau garsiai nusikvatojo:
-Tu? Išeiti iš gaujos nori?
Derekas lėtai priėjo prie Deivido.
-Juk žinai kokios taisyklės. - pasakė Derekas.
-Žinau ir man nesvarbu. - pasakė Deividas.
-Kada būsi adekvatus, tada pakalbėsim... - atsiduso Derekas - o dabar, tau pamoka, kad girtam nereikia vadovauti.

Derekas pasiėmė beisbolo lazdą ir tvojo man į kojas. Smūgis buvo toks stiprus, kad aš net parkritau.
-Tu šunsnukis! - plėšėsi Deividas.
-Žiūrėk! Žiūrėk! Tavo gražuolė nukrito ant žemės. - juokėsi Derekas.
Staiga vėl pajaučiau stiprų skausmą savo kūne...
-Stokis! Stokis! - pasityčiodamas liepė man atsistoti Derekas.
Aš sugėbėjau tik atsiklaupti.
-Deivai, žiūrėk, ji prieš mane atsiklaupė, o prieš tave ji to niekada nedarė. - juokėsi Derekas.
Deividas tylėjo ir bandė visaip ištrūkti, o Analija stipriai verkė ir stebėjo visa tai.
-Gražuole, tu pažiūrėk kaip jis tave myli, kaip jis grožisi tavimi... Argi negaila tau jo? - paklausė Derekas.
Iš mano akių bėgo ašaros... aš net nemačiau Dereko veido... nemačiau ir Deivido bei visų kitų...
-Kodėl su manimi nekalbi? - paklausė Derekas.
-Aš... aš... tik pasakyti noriu... - išlemenau.
-Leidžiam tau. - nusišypsojo Derekas.
-Aš nieko nejaučiu. Man neskauda. Matau tavo akis Derekai. Tu nužudei savo sielą ir vyriškumą... Man neskauda... Aš esu stipri, bet tu esi vis dar tas pats... vis dar tas pats šlykštus pasaulio sutverimas... tas pats beširdis... - kalbėjau kūkčiodama.
-Vaikinai, rodos truputį padaužiau ją, kad net pradėjo filosofuoti. - juokėsi Derekas ir iš karto pajutau stiprų skausmą...
-Tu lavonas Derekai! Tu lavonas! - rėkavo Deividas.
-O kad esi stipri, tai neklysti, nes šonkauliai dar sveiki. - šaipėsi Derekas nebekreipdamas į Deividą dėmesio.

Derekas toliau mane daužė. Iki tol, kol nepradėjau kosėti krauju.
-Dabar kardinaliai pakeičiau savo nuomonę. Sveikas sugrįžęs Derekai. - girdėjau Džo balsą.
-Taileri, pamokyk Deivą truputį logikos ir kultūros, Džo, jau vėlu, parvešk Analiją namo, o aš susitvarkysiu su ja. - paliepė Derekas.
Džo grubiai nusitempė Analiją, o Taileris nusivedė Deividą.

Derekas tylėjo, o po minutės tylos išgirdau kaip atkemšamas butelys.
-Stokis. - sumurmėjo Derekas.
Atsistoti negalėjau. Man skaudėjo kiekvieną kaulelį ir jaučiausi stipriai išsekusi.

Derekas matydamas mane gulinčią ir negalinčią atsistoti, atsigėrė iš butelio ir staiga įsiutęs metė jį į sieną. Visur pabiro butelio šukės... Aš išsigandusi stipriai užsimerkiau.
-Pati to užsitarnavai Lola! Tai tavo kaltė! - rėkavo Derekas ir nervingai braukė savo plaukus.
Jaučiau, kad jį užvaldė kaltės jausmas...
-Tu gailiesi... - kosėdama ištariau.
-Čia tavo kaltė Lola! - vėl suriko Derekas ir trenkė kumščiu į stalą.
Aš iš visų pastangų mėginau atsistoti... aš norėjau miegoti dabar... norėjau užmigti... Jaučiau, kad dabar labai vėlus laikas.

Pajutau kaip pakilau nuo žemės. Derekas mane kažkur nešė.
-Man nereikia to tavo sušikto... - sumurmėjau.
Derekas nieko neatsakė. Jis įsodino mane į mašiną ir po minutės mes jau vykome namų link.

Dabar nežinau kas yra baisiau... patyčios, smurtas ar prievarta... Nežinau kas yra geriau grubumas ir šiurkštumas ar nuoširdumas ir švelnumas... Žinau tik vieną, kad nenoriu nei vieno iš to, nes suprantu, kad grubus ir šiurkštus turi supuvusią sielą, o nuoširdus ir švelnus žmogus stengiasi atrodyti taip prieš kitus... stengiasi neparodyti savo tikrojo veido. Žinau, kad nėra nei vieno gero žmogaus. Žmonės - šlykščiausi padarai pasaulyje.

Derekas sustabdė mašiną. Turbūt jau atvykom... Mačiau kaip jis išsitraukė telefoną ir kažkam paskambino.
-Taileri, jau pasidarbavai su juo? Gerai... parvešk jį namo... jis juk mano sumautas brolis. - kalbėjo Derekas telefonu.
Baigęs kalbėti telefonu, Derekas išlipo iš mašinos ir atidaręs dureles paklausė:
-Pati galėsi nueiti?
-Galėsiu. - atsakiau negalvodama, nors žinojau, kad negalėsiu.
Kažkaip ironiška, bet lauke stipriai lijo.
-Kiek dabar valandų? - paklausiau.
-Nežinau... kažkur po trijų nakties... - atsakė Derekas ir laukė kol išsikapanosiu iš mašinos.

Galiausiai kažkaip išsikapanavau iš mašinos, bet iš skausmo negalėjau žengti žingsnio. Mėginau žengti žingsnį, bet Derekas mane prilaikė.
-Rodos turėsiu tave nešti... - sumurmėjo Derekas.
-Nereikia apsimetinėti Derekai, - neištvėrusi pasakiau - nereikia to daryti... Kas tau yra? Tu pasityčioji iš manęs, o vėliau kažkaip bandai padėti, tu sudaužai mane, o paskui tu man vėl... mėgini padėti. Kas tau yra? Jeigu tu galvoji, kad aš tau kabutėse atleisiu, kad pasitikėsiu tavimi... Ne Derekai, taip nebus. Jau niekada nebebus... Aš tavęs nekenčiu. Man bloga nuo tavęs.
-Uh... man taip pat pasidarė bloga nuo tavo kalbos... Tai gal nori naktį praleisti gatvėje? - paklausė Derekas.
-Noriu. Nekenčiu to rūpinimosi... nekenčiu...
-Hm...
-Neturi ką pasakyti? Tai eik iš čia... eik iš čia ir pastumk mane į šią pelkę. Tau juk bus geriau žiūrėti kaip aš kenčiu... - sušnypščiau.
-Tu girta... - šyptelėjo Derekas ir mane pasodino atgal į mašiną, bet neuždarė durelių, o pats kažko ieškojo mašinoje.
-Aš nors esu girta, bet skausmas visą tai užgožia. - sumurmėjau.
-O! Radau... - apsidžiaugė Derekas.
Jis išlipo iš mašinos priėjo prie manęs ir su lipnia juostele užrišo mano rankas.
-Ei! Ei! Ką darai?! - pradėjau rėkauti.
Derekas tik plačiai nusišypsojo.
-O dabar nesipriešink, nes skaudės. - pasakė Derekas.
-Ką tu darai?! - surikau.
Derekas užklijavo lipnios juostelės ant mano burnos.
-Mm... mm... - leidau tokius garsus.
Derekas stipriai suspaudė mano kojas ir ant jų vyniavo lipnią juostelę.
-Turi įsidėmėti, kad Derekas nemėgsta plepių mergaičių. - plačiai nusišypsojo Derekas žiūrėdamas man į akis.

Jis užsikėlė mane ant peties ir nešėsi į savo butą... Aš surištomis rankomis kiek įmanoma trankiau jo nugarą, o Derekas nei trupučio į tai neregavo.

Pagaliau patekome į Dereko butą. Derekas atsirakino duris su viena ranka ir įnešęs mane į į vidų pateškė ant sofos, o pats nubėgo ir užrakino duris.
-Kai esi girta, tu man labai nepatinki, nes pasidarai didesnė akiplėša... - pasakė Derekas.
"Nekenčiu jo! NEKENČIU!" - rėkavau mintyse.

Sveikinu visus su ištrūkimu į laisvę! ♡