Jos Vendeta [BAIGTA]

-72-

Deanas įsiutęs daužė Dereką.
-Broliuk, baik ir man palik gabaliuką jo. - nusijuokė Abigailė.
-O pabaigą palik man. - šyptelėjau sėdėdama ant fotelio gurkšnodama vyną.
-Nebijokit. Jau baigiau. - uždusęs pasakė Deanas.
Baigęs trankyti Dereką, Deanas priėjo prie manęs.
-Dabar noriu aš, o pabaigą Lolai. - išdidžiai pasakė Abigailė.

Ji priėjo prie gulinčio ir jau beveik pusgyvio Dereko.
-Derekai, pameni kai aš tave kažkada mylėjau? - paklausė Abigailė ir nusijuokė - Aš buvau kvailė, bet ir tau nereikėjo naudotis manimi. Dabar... vienintelis kvailys kuris liko - esi tu.
Abigailė plačiai nusišypsojo ir iš visų jėgų spyrė Derekui.
-Dabar laikas atsiskaityti tau Lola. - pasakė ji ir išėjo iš Dereko miegamojo.

Aš priėjau prie Dereko. Mano akyse rinkosi ašaros...
-Derekai, tu įsitikinai dabar tuo, kuo tu nebūtum įsitikinęs prieš ketverius metus... Aš žinau tik tai, kad tu gali mane įmesti į vilkų narvą, bet aš... jau kitą dieną grįšiu kaip tų vilkų gaujos vadė. Tu mane mušei, padarei mėlynes, kurios puošė mano veidą, rankas ir kojas. Tu padarei daug žaizdų ant mano kūno, bet... žinai... Aš jau tapau aukštesnė už tave, o visos tos žaizdos... mėlynos ir juodos dėmės... suformavo mano kelią iki šiandienos... iki to sosto, ant kurio atsisėsiu šiandien tave nužudžiusi. Visa tai padarė mane ta, kurios tu nepažinojai. Visa tai mane pakeitė į tamsiąją pusę... Aš jau nebejaučiu nieko. Tik neapykantą tau ir visiems kurie prisidėjo prie mano mamos nužudymo, neapykantą tiems, kurie juokėsi iš manęs, kurie naudojosi... Ir tam vieninteliui žmogui, kuris sugadino mano gyvenimą. - kalbėjau tramdydama savo ašaras.
Derekas įdėmiai klausėsi ir nusišypsojo.
-Tu vis dar ta pati Džesika Blaire, kuri visados buvo jautri viskam. Tu net dabar negali sulaikyti savo ašarų. Man įdomu, kaip tu toliau gyvensi, nes tavo ta beprotystė baigia tave užvaldyti. - pasakė Derekas žiūrėdamas tiesiai man į akis.
-Derekai... bet aš gyvensiu, o tu ne. - šyptelėjau.
Aš išsitraukiau Deano pistoletą ir užsitaisiau.
-Pameni? Kažkada sakei, kad aš pastumdelė, kad aš niekas, kad aš esu silpna. Atrodo, kad tavo mąstymai apie gamtą yra teisingi, tik vienu dalyku buvai suklydęs... Moterys, merginos, mergaitės... jos nėra pastumdelės, jos tik kantriai laukia tos dienos kada tas gyvūlys kurias jis žemino, atsiklaups prieš jas. - pasakiau ir nusijuokiau - Tu prieš mane guli, o tai reiškia, kad tu visiškas... visiškas niekas prieš mane, mano mamą ir tą šimtą merginų, kurios kentėjo nuo tavęs.
Derekas nusijuokė:
-Aš žinau, kad to nepadarysi. Tu per daug silpna.
-Tu prisiekei man dešimt kartų, kad tu mane nužudysi... tai tu buvai per silpnas tai padaryti, nes dabar aš stoviu prie tavęs. Ironiška, ta mergina, kurią tu mylėjai, dabar ji stovi nusukusi ginklą į tave. - šyptelėjau.
-Aš žinau, kad aš tau patinku. Aš esu tuo įsitikinęs. - pasakė Derekas.
Aš nukreipiau ginklą į jo koją.
-Čia už Džesikos Blaire sugadintą gyvenimą. Dabar ji tapo kitokia. Ji tapo beprote, nes tu ją tokią padarei. - pasakiau ir šoviau Derekui tiesiai į koją.

Derekas pradėjo rėkti iš skausmo. Aš šypsojausi ir iš visų jėgų spyriau jam į tą pačią koją.
-Tu kai mane mušdavai aš nieko nejausdavau ir taip nerėkdavau kaip tu. - nusijuokiau.
Deanas stovėjo kampe ir stebėjo visą egzekuciją.
Aš nukreipiau ginklą į Dereko petį.
-Čia už mamą, kuri nežinia kuom tau nusikalto, ji nekaltas žmogus, ji mano mama. - pasakiau ir peršoviau Dereko petį.
Derekas rėkė ir raitėsi iš skausmo.
-O dabar smagiausia dalis mažuti... - sušnibždėjau atsiklaupusi prie Dereko.
Aš paglosčiau jo plaukus ir pabučiavau jam į lūpas.
-Tu esi beprotė... - sustenėjo iš skausmo Derekas.
-Aš žinau tai Derekai. Nereikia to kartoti kas minutę. - šyptelėjau.
Dereko veidas pasidarė piktas.
-Žinai ką... mirti piktam labai blogas ženklas. Labai. - sarkastiškai pasakiau.
-Baik tyčiotis ir nužudyk mane. - paprašė Derekas.
-Va čia ir yra ta problema. Kada tu prašai kažkieno, kad tave nužudytų ir tavęs nežudo. Štai ką aš patyriau būdama prie tavęs. - pasakiau.
-Gali tikėti tuo ar ne Džesika... Bet man kaip tik smagu matyti, kad esi laiminga... - sunkiai ištarė Derekas.
-Ačiū už tokį tavo gerumą. - sarkastiškai padėkojau.
Derekas užsimerkė.