Jos Vendeta [BAIGTA]

-48-

-Tu jas išpurvinai! - surikau.
Mergina nieko nesupratusi stebėjo mane.
Aš įtūžusi prispaudžiau tą merginą prie sienos ir pradėjau smaugti ją iš visų jėgų.
-Išpurvinai! Tu jas išpurvinai! - rėkavau.
Mergina dusdama traukė mano rankas nuo savo kaklo.
-Tu jas purvini! Tu jas purvini! - rėkavau.

-O Dieve! Lola! - suriko Analija įbėgusi į tualetą.
Kažkas mane atitraukė nuo tos merginos.
Atsisukusi pamačiau Dereką ir Analiją.
Mergina kosėdama ir griūdinėdama išbėgo iš tualeto.
-Kas čia per nesąmonė?! - užrėkė Derekas.
-Derekai, ji nekalta dėl viso to, aš nesuprantu kas jai... - pradėjo teisintis Analija
Aš žiūrėjau į savo rankas ir nekreipiau dėmesio į Analiją ir Dereką.
-Lola! - suriko Derekas.
-Jos juodos... jos juodos... vis dar jiodos... - pradėjau dar labiau ašaroti ir pulti į paniką.
Pradėjau trankyti sieną.
-Nesuprantu kas juodos... - sumurmėjo Derekas.
-Ji sako, kad jos rankos nešvarios. - pasakė Analija.
-Hm... ji beprotė. - pasakė ramiai Derekas.
-Ką daryti? Kažkada buvo toks gandas, kad tu su ja susitvarkei. - paklausė Analija.
-Ji jau nebe mano nuožiūrai, terliokis pati tu su ja. - atsakė Derekas.
-Pasakyk ką daryti! - užriko Analija.
Derekas ilgai žiūrėjo į mane.
-Velniop... - numojo ranka Derekas ir priėjo prie manęs.
Aš jau sėdėjau ant grindų ir verkiau.
Kažkas įėjo į tualetą.
-Dinkit iš čia! - užrėkė Derekas.
-Ką čia darai Derekai? - išgirdau Dženifer balsą.
Derekas įsiuto:
-Dink iš čia!
Mačiau kaip Analija stovėjo savo ranką užsidėjusi sau ant burnos.
Derekas išstūmė Dženifer iš tualeto. Aš vis dar tryniau savo rankas... kraujas vis dar varvėjo...
-Analija, laikyk duris! - paliepė Derekas Analijai.
Analija laikė duris, o už durų rėkavo Dženifer.
-Lola, pažiūrėk man į akis. - paprašė Derekas ramiu balsu.
Aš neklausiau ir tryniau rankas.
Derekas švelniai pridėjo savo rankas ir pakėlė mano galvą.
-Lola, tavo rankos nepurvinos.
-Jos purvinos... jos juodos...
-Ne, jos švarios... jos tokios švarios kaip nieko kito.
-Kaip tu drįsti kalbėti kažkokias nesąmones? - paklausiau.
-Jos švaresnės nei mano, Analijos ar bet kieno kito. Lola, patikėk manimi.
Analija susidomėjusi klausėsi viso šito pokalbio.
-Aš niekada netikėsiu tokiu apsimetėliu kaip tu. Pasižiūrėk į save... tu net vaidinti nemoki geru... - pasakiau pilna neapykantos.
-Po velnių... jai reikia raminamųjų... - sumurmėjo Derekas.
-Tęsk Derekai. - paliepė Analija.
-Neturiu laiko. Be to, neturiu ką pasakyti. - pasakė Derekas.
-Palikit mane vieną. Prašau... - pasakiau pro ašaras.
-Derekai, reikia kalbėti... - pasakė Analija.
-Ne, jai reikia raminamųjų! Po velnių! - rėkavo Derekas.
Aš susiėmiau už galvos.
-Palikit mane vieną... palikit mane vieną... - murmėjau.
-Ana, nesvarbu, paimk iš kur nors pinigus, bėk ir parnešk raminamųjų. Ta beprotė liks visiška beprote...
Analija išbėgo iš tualeto. Į tualetą atėjo Dženifer:
-Na, ką matom... Derekas negali užmiršti tos kalės...
-Užsičiaupk Dženifer... - sumurmėjo Derekas.
-O kodėl? - paklausė Dženifer.
-Juk sakiau! Palikit mane vieną! - užrėkiau ir pakilau nuo žemės.
Pastūmusi Dereką, pradėjau viską trankyti.
-Dinkit iš čia! - užrėkiau pro ašaras.
-O Dievuliau... Lola verkia... - šaipėsi Dženifer.
-Ji beprotė... - atsiduso Derekas.
-Aš mėgstu beprotes, galiu čia ir dabar ją sudaužyti... kaip aną kartą. - pasakė Dženifer.
-Nelįsk prie jos Džesika. - pasakė Derekas.
Išgirdusi savo tikrą vardą, aš lyg sustingau. Stovėjau ir žiūrėjau į sieną...
-Man nesvarbu, tuoj aš ją užmušiu čia vietoj! - užriko Dženifer.
Dženifer prispaudėl mane prie sienos.
-Na, ką dabar darysi beprote? Apsiverksi? - juokėsi Dženifer.
Dženifer pastūmė mane ir aš virtau ant žemės.
-Dženifer! Gana! - užrėkė Derekas.
-Ne mano mažuti... - pasakė Dženifer ir atsisuko į mane - Stokis gražuole nuo žemės.
Aš greitai atsistojau nuo žemės ir pagriebusi jos plaukų kuokštą, pradėjau jos galvą daužyti į sieną.
-Aš sakiau! Aš sakiau, palikti mane vieną! - rėkavau.
Pastūmusi Dženifer ant žemės, pradėjau ją spardyti.
-Lola, po velnių! - užriko Derekas ir prispaudė mane prie sienos.
Aš visaip muisčiausi ir trankiau Dereko krutinę.
-Tu dar pasigailėsi! - užrėkiau.
-Lola, pažadu, kaip tik tau bus riesta! - užriko Derekas.
Aš pradėjau isteriškai juoktis bei sukaupusi visas jėgas, pastūmiau Dereką ir trenkiau jam į veidą iš kumščio. Derekas užlaužė mano rankas.
Aš pradėjau rėkauti.

Pagaliau į tualetą atbėgo Analija su raminamaisiais.
-Ilgai užtrukai. - pasakė Derekas.
-Paėmiau leidžiamų, nes žinau, kad ji negers. - pasakė Analija skubiai traukdama švirkštą ir raminamuosius iš maišelio.
-Be recepto negalėjai nupirkti.
-Pavogiau. - pasakė Analija.
Ji priėjo su raminamaisiais ir suleido juos man.
Aš dar truputi sucypiau ir užmigau.

Kitą dieną:
Atsikėliau apsvaigusi gulėdama savo lovoje.
Nusižiovovausi ir pasirąžiusi, išlipau iš lovos.

Tiesu taikymu nuėjau į svetainę. Svetainėje gulėjo Analija ant sofos.
Pamačiusi ją, aš nusijuokiau. Turbūt vakar labai smagiai pašėlome.

Nuėjusi į virtuvę, užsikaičiau kavos. Tada ir pamačiau savo rankas... jos buvo subintuotos.
-Kas čia... per... - suraukusi antakius žiūrėjau į savo rankas.
-Neatlaisvink tų rankų, Lola. - išgirdau balsą.
Atsisukusi išvydau Analiją. Ji buvo kažkokia išsigandusi...
-Kas vakar nutiko? Kodėl mano rankos...
-Tu nieko nepameni? - paklausė Analija.
Aš papurčiau galvą.
-Štai kodėl... man jis sakė tylėti...
-Kas tas jis? Juk mes šventėm mano bute, laistėm šampaną, gėrėm, grojo muzika...
-Lola, pasakok viską ką atsimeni iki galo. - paliepė Analija.
-Am... mes vėlavom į darbą... turėjom šokti... mes šokom ir...
-Kas ir?
Aš stengiausi prisiminti.
-Kodėl nepamenu viso šokio? - paklausiau.
-Bandyk viską atsiminti... - pasakė Analija.
Aš atsisėdau ant kėdės ir susėmiau už galvos.
-Tarsi tas tarpas... būtų ištrintas iš mano galvos... - tyliai pasakiau po penkių minučių.
Analija giliai atsiduso ir atsisėdo ant kėdės.
-Ana, kas atsitiko man tada? - paklausiau.
Analija tylėdama žiūrėjo pro langą.
Aš laukiau jos atsakymo.
-Ana, juk tu žinai... kas buvo tą vakarą? - vėl paklausiau.
Analija įkvėpė giliai oro į plaučius.

Staiga kažkas pasibeldė į duris. Pribėgusi atidariau jas ir prieš save išvydau Džo.
-Oh... ko tau? - suraukiau antakius.
-Įleisi? - šyptelėjo Džo.
Aš įdėmiai pažiūrėjau į jį.
Džo sutrikęs žiūrėjo į mane.
-O ar būtina? - paklausiau.
-Būtina. - atsakė Džo.
-Na... tarkim... įeik. - atsidusau.
Džo įėjo į mano butą.

Analija atsistojo nuo kėdės pamačiusi Džo. Jos veidas iškart pasikeitė.
-Tai ko nori? - paklausiau Džo.
-Jūs čia abidvi maloniai sau šnekučiuojatės... Nutariau ir aš aplankyti jus... - vaikščiojo po virtuvę Džo.
-O jeigu rimčiau? - paklausiau.
-Kodėl aš, tavęs, Lola, negaliu aplankyti šiaip sau? A?
-Nes aš nelaikau tavęs draugu. - šyptelėjau.
-Ak, tiesa... kaip aš galėjau to nesuprast... Net verkiu. - sarkastiškai kalbėjo Džo.
-Gali eiti kur nori, mums neįdomūs tavo juokeliai. - pasakė Analija.
-Gerai gerai... kadangi vakar jūsų nebuvo, tai šiandien vakare jūs privalot būti. Žodžiu, bus gaujų susirinkimas... turite pasipuošti, pasidažyti ir apsimauti gražias sukneles. - pasakė surimtėjęs Džo.
-O kam tas puošimasis? - paklausiau.
-Tą vakarą visos mūsų merginos turi atrodyti nuostabiai. - atsakė Džo.
-Gerai, tada aš neisiu. - šyptelėjau ir atsiraitojau rankoves - Matai? Turiu dar neišnykusių mėlynių.
-Užsipudruosi. - numojo ranka Džo ir jau ėjo link durų, bet sustojo - Ana, parėjusi į savo butą rasi suknelę. Nedevėk kitos suknelės.

Džo išėjo, o aš nieko nesupratusi pažvelgiau į Analiją.