Jos Vendeta [BAIGTA]

-46-

Atsikėliau iš lovos. Miegojau nepatogiai... tikriausiai dėl to, kad esu naujoje vietoje, o galbūt dėl to, kad visados esu kamuojama streso.

Pasiruošusi maisto ir įsitaisiusi patogiai, ramiai gurkšnojau kavą.
Vakar sugebėjau gretai gauti butą, nes dirbu tą šlykštų darbą... Dabar svarbiausia kaip nors susisiekti su Analija. Žinau, kad Analija gyvena už sienos, bet aplankyti jos nedrįsau...

Pavalgiusi, apsirengusi ir susiruošusi, išėjau iš savo buto. Prie durų pamačiau lapelį... Pakėlusi tą lapelį nuo žemės, atlenkiau ir pamačiau jame užrašą: "Tu kentėsi kale." Aš staigiai suglamžiau tą lapelį ir suplėšiau į skutelius. Juokinga, kad visos tos merginos pavydi man dėl to Dereko... Jos nežino kas iš tikrųjų vyksta tarp manęs ir Dereko. Giliai atsidusau ir pradėjau leistis laiptais, nes liftas buvo sugedęs.

Staiga išvydau Deividą! Jis prabėgo pro mane net nepastebėdamas manęs...
-Deividai! - surikau.
Jis stabtelėjo.
Aš pribėgau prie jo.
-Deividai... - vis dar netikėdama, kad jį matau prieš save, ištariau.
-Ko reikia, Lola? - paklausė manęs šaltai Deividas.
-Aš tavęs nemačiau vakar. Noriu pasikalbėti apie...
-Nėra apie ką mums kalbėtis Lola. - pertraukė mane Deividas ir toliau pradėjo lipti laiptais aukštyn.
-Kas tau darosi Deividai? - paklausiau.
Deividas sustojo ir atsisuko į mane:
-Man nieko nesidaro Lola. Aš negaliu būti tas gerasis vaikinukas, kuris visas merginas gina ir... Supranti Lola, aš negaliu tokiu būti. Mes negalime daugiau bendrauti.
-Ką? Dereko taigi čia nėra ir... aš esu laisva. Mes vėl galime būti visi geriausiais draugais...
-Va kur ir yra ta problema! Mes visados buvome geriausi draugai, Lola! Per daug  prie vienas kitų prisirišome! Mes negalime būti geriausiais draugais. Mes negalime! - pradėjo rėkauti Deividas.
Aš negalėjau patikėti savo ausimis... negalėjau patikėti tuo, kad vėl mane taip išduoda geriausi draugai... negalėjau tuo patikėti...
Aš tylėjau ir stovėjau. Deividas pradėjo vėl lipti laiptais aukštyn.
-Ir vėl... vėl tas pats... Tu gyveni, džiaugiesi ir jauti kažką nepaaiškinamo... ir tada... sužinai, kad visa tai buvo tik dirbtina, visa tai buvo tik išgalvota iliuzija. Ačiū tau, kad sugražinai mane į tikrovę... Pagaliau supratau, kad pirmą kartą mano gyvenime Derekas buvo teisus. Ir dar spėjau suprasti, kad broliai niekados niekada nesiskiria vienas nuo kito. - kalbėjau pro ašaras.
-Taip taip Lola, tą vakarą kai įvyko tas užpuolimas, aš negelbėjau tavęs. Aš nei trupučio nepergyvenau. Tą vakarą kai mes šokome klube aš tave primušau, nes susipykau su savo mergina per tave. Taip, Lola, aš nei trupinėlio neturėjau tau padėti. Nes tik per tave įklimpu į bėdas. - pasakė Deividas ir nuėjo.

Aš pro ašaras vos mačiau kur eiti... Išėjau į lauką. Staiga mane apėmė pyktis ir aš eidama toliau, spardžiau šiukšles ir kažkokius akmenukus.
"Kas man darosi? Po velnių! Kas man darosi?!" - rėkavau mintyse.
Negalėjau sustabdyti savęs. Ėjau gatve toliau. Mano kišenėje suskambo telefonas.
-Kas? - atsiliepiau.
-Lola... tu man skambinai... - išgirdau pažįstamą balsą.
-Oh... Ana... - ištariau šluostydamasi ašaras.
-Lola, kas tokio baisaus atsitiko? Jaučiu iš tavo balso...
-Nieko Ana. Viskas gerai. - atsakiau.
-Palauk... juk tu turėtum jau nebegyventi pas Dereką.
-Aš ir nebegyvenu. Aš gyvenu viešbutyje.
-Viešbutyje?! Jau?! O Dieve! - rėkavo per telefoną Analija.
-Taip...
-Kur esi? Pasakyk numerį tuoj atvarau pas tave.
-Aš mieste dabar...
-Nemyžk tik. Nuvaryk į parduotuvę, nupirk šampano ir atvarai į viešbutį. Dabar aš Derekas tau būsiu! - pasakė Analija.
Aš nusivaliau ašaras ir nusijuokiau.
-Klausau tavęs Analija. - juokiausi.
-Gerai girdėti tavo juoką. - juokėsi Analija.
Aš baigiau pokalbį. Pasikrapščiau kišenėje ir supratau, kad neturiu pinigų...
-Velnias, o man to šampano reikia... - sumurmėjau.
Kišenėje radau tik plaukų gumutę. Susirišusi plaukus, nuėjau į parduotuvę. Ėjau pro alkoholinių gėrimų skyrių ir žvalgiausi. Pagaliau pamačiau tai ko man reikia...
-Uh... niekada to nedariau... - ištariau tyliai.
Iš lėto ir atsargiai, paėmiau šampano butelį, o dar eidama link išėjimo pagriebiau ir degtinės butelį. Čia ir buvo mano klaida...
-Ei tu! Vagie! - išgirdau kažkokio vyriškio balsą.
Aš pasileidau bėgti. Vienoje rankoje laikiau degtinės butelį, o šampaną buvau įsikišusi prie pilvo...

Staiga man kelią pastojo apsauginis. Jis buvo vienas. Pajutau kaip jis mane sustabdė.
Aš iš visų jėgų tvojau su degtinės buteliu jam į veidą ir tuo pačiu metu spyriau jam į tarpkojį. Jis įdomiai sucypė ir pargriuvo ant žemės.

Išbėgau iš parduotuvės ir trankydamasi į žmones bėgau link viešbučio.

Pagaliau pasiekiau viešbutį. Pribėgusi prie lifto išvydau: "Liftas neveikia".
-Šūdas! Vis dar neveikia... - apdususi nusikeikiau ir pasileidau kilti laiptais aukštyn.
Priėjusi prie savo buto, pažiūrėjau į degtinės butelį.
-Rusai pasirdodo dar ir tvirtus butelius gamina... - nusistebėjau.
-Ir gerą degtinę. Kaip tu galėjai manęs nepastebėti Lola... - išgirdau pažįstamą balsą.
Atsisukusi pamačiau Analiją.
-Ana! - suspiegiau iš džiaugsmo ir apsikabinau ją.
Jaučiau kaip stipriai apkabino mane Analija.
Aš atrakinau buto duris ir abi įėjome į mano butą.
-Aš turiu šampano, kam tau reikėjo atsinešti savo dar vieną? - pakausiau Analijos.
-Mums reikia dviejų šampano butelių, nes mes pagal tradiciją išgersim dvi taures ir aplaistysim šitą butą. - paaiškino Analija.
Aš padėjau ant stalo du šampano butelius ir vieną degtinės butelį. Analija nubėgo ir per mano kompiuterį paleido muzikos.
-Galėtum būti muzikos didžėja. - nusijuokiau.
-Padarysim šiokį tokį party. - nusišypsojo Analija ir pridūrė - geriau įsigyk muzikos centrą.
-Būtinai Ana. Nors dabar nebesu tokia turtolė, kokia buvau kaip gyvenau pas Dereką. Ten buvo daug taisyklių. Neik į tą kambarį, neik į kitą, nesivesk draugių ir bla... bla... Dabar tokia laisvė! Žinai ką, Ana? Aš prisiklijuosiu jo nuotrauką čia.
-Ką su ta nuotrauka darysi? - juokdamasi paklausė Analija.
-Žinai tuos kur reikia mėtyti? Nu tie smaigaliai... ar kaip ten... Žodžiu, aš mėtysiu tuos dalykus į Dereką. - atsakiau.
Analija pradėjo juoktis. Aš taip pat.

Analija paėmė šampano butelį ir jį atidarė. Nuo kamščio išovimo aš išsigandau.
-Žinai Ana, pagaliau aš namie. - giliai atsidusau ir atsipalaidavau.
-Tu dabar namie Lola. - nusijuokė Analija.
Mes atsigėrėm šampano ir išlaistėm jį po visą mano butą. Analija ir aš, buvom visos limpančios.

-Man iškilo klausimas... - pasakiau jau gulėdma ant žemės prie Analijos.
-Koks? - paklausė Analija.
-Kodėl mes geriam prieš darbą? - paklausiau.
-Nes tas sušiktas darbas kiekvieną kartą mums sugadina nuotaiką. - atsakė Analija.
-Ak taip... tie visi debilai... - sumurmėjau ir susiėmiau už galvos.
-Jie mums neprilygsta. - nusijuokė Analija.
-Ana, o tu niekuomet nepagalvojai, kad moterys visuomet vyrų yra laikomos kvailėmis ir silpnomis? - paklausiau.
-Aha... Kur suki Lola?
-Šiandien aš pavogiau tą šampaną kur išlaistėm ir degtinę, kurią dabar geriam iš parduotuvės. Išbėgo tik vienas apsaugininkas ir aš jį patvarkiau vietoj. - papasakojau Analijai tą įvykį.
-Tik vienas? Mes tokios silpnos...
-Ir gležnos... mus visi gali patvarkyti...
-Kaip sakoma, sad life, Lola.
-Jo, sad life... mes tokios debilės...
-Nu gal ir ne debilės, bet durnės. - pasakė Analija.
-Tiksliai Ana. Durnės, gležnos ir silpnos kurias visi gali patvarkyti, bet aš patvarkiau tą apsaugininką parduotuvei. Tai aš vyras dabar?
-Vadinasi, tu boba su vyrišku daiktu apačioj.
-Filosofija. - iškėliau pirštą.
-Ne filosofija, o logika vaikeli... - pataisė mane Analija.
-Uh... mane visados traukia ant filosofijos. Kai prisigeriu ir atsipalaiduoju... - pasakiau.
Analija atsigėrė iš butelio.
-O mane ant logikos. - pasakė ji.
-Bet juk mes esame bobos ir esame durnos ir mums logika nesisieja.
-Ne Lola, mes esame bobos su vyriškais daiktais apačioj. Mes esame tos, kurių nekenčia vyrai, o slaptai garbina gležnos vyrų mėgstamos bobos.
-Filosofija! - vėl iškėliau pirštą.
-Ne filosofija, o logika, durne... - atsiduso Analija.
Mes dar ilgai diskutavom, kol galiausiai abidvi užmigome...