Jos Vendeta [BAIGTA]

-16-

-Ką darysim toliau? - paklausė Analija.
-Grįšim į klubą ir pasakysim, kad mes nieko nežinom. - atsakiau.
-Man tokia bloga nuojauta... nežinau...
-Ana, jeigu kas, iškentėsim. - pasakiau.
-Viskas bus gerai. - giliai atsiduso Analija, bet iš elgesio mačiau, kad ji pergyvena.

Mes artėjome prie klubo. Vaikščiojom aplinkeliais, už tai, kad mūsų nesusektų farai.
Pavargusios pasiekėme klubą, bet staiga mus prirėmė prie sienos.
Analiją priespaudė Džo, o mane Taileris.
-Na merginos, ką veikėte? - paklausė Džo.
-Išėjom pasivaikščioti. - atsakiau.
-Rodos... tau mažute, Derekas liepė niekur neiti. - įsikišo Taileris.
Džo atidarė Analijos kuprinę. Ir plačiai nusišypsojo...

Tai ir buvo mūsų klaida... mes pamiršome apie kuprinę! Mes nepaslėpėm jos kur nors...
-Mūsų gražuolės smagiai praleido laiką... na dabar, jos aiškinsis Derekui. - pasakė Džo Taileriui.

Jiedu nuvedė mus pas Dereką.
-Aš taip ir jaučiau... - sušnibždėjo Analija.
-Mes nieko nežinom. Mums pakišo visą tai... - sušnibždėjau aš Analijai.
Mes jau stovėjome Dereko kabinete.
Įėjusi pamačiau sėdintį prie stalo Dereką. Džo priėjęs prie Dereko, padavė jam Analijos kuprinę.
-Tie farai teisūs. Jos abi pasirodo prastūminėjo mūsų narkotikus. - pasakė Džo.
-Sėskit. - paliepė mums Derekas.
Mes abi atsisėdom. Analija padavė man ranką... Iš po to kai ją išprievartavo Džo, ji labai bijojo patekti pas Dereką.
Derekas pažiūrėjo atidaręs Analijos kuprinę.
-Džo, Taileri, varykit iš čia. Vyks ilgas ir karštas pokalbis. - pasakė Derekas.
Džo ir Taileris išėjo.
Mes pasilikome tryse.
-Kadangi, tiek aš, tiek jūs esame protingi. Mes juk žinome, kad Deividas jus gins ir darys viską, jog nieko jums nenutiktų. Tad, noriu informuoti, kad aš jį išsiunčiau į kitą maisto galą. - pasakė Derekas.
Analija dar labiau suspaudė mano ranką.
-Jūs nesuprantate, kad vogti iš manęs yra blogai... labai blogai... - tęsė Derekas.
-Mums pakišo kažkas tiesiog. - pamelavau.
Derekas pradėjo juoktis.
-Manot, aš jumis patikėsiu? - paklausė jis tramdydamas juoką - Analija jau buvo įkliuvusi. Ji nori vėl gauti tą pačią bausmę.

Aš pasimetusi atsidusau ir giliai įkvėpiau oro.
-Jūs norite truputį pažaisti? - paklausė Derekas.
-Ne. - vienbalsiai atsakėme su Analija.
-O gaila... man patinka žaisti... - sarkastiškai pasakė Derekas - O jeigu rimtai, tai pažaisim.
Derekas plačiai nusišypsojo.
-Aš nenusiteikus žaisti. - sukandusi dantis pasakiau.
-Niekas į tave nežiūri gražuole... O dabar klaupkitės! - užriko Derekas.
Analija ir aš išsigandome, bet dar nedrįsome klauptis.
Derekas atsistojo.
-Klaupkitės! Klaupkitės prieš mane! - rėkavo jis.
Mes atsiklaupėm.
Jis atsitūpė prieš Analiją ir grubiai sugriebė už jos plaukų.
-Su ja žinau, ką darysiu, jeigu pralaimės ji žaidimą. O ką daryti su tavim? - paklausė jis.
Analija visa drebėjo ir tylėjo. Aš taip pat.
Derekas atsistojo.
-Žaidimas prasideda... - plačiai nusišypsojo jis.
Mes tylėjom. Analijai pasirodė akyse ašaros... Aš neverkiau. Aš nepalūžusi...
-Geriau nusirenkit. - pasakė jis.
Aš ir Analija nesirengėm, tiesiog klūpėjome vienoje vietoje.
-Kas jums?! Kurčios esat?! Nusirenkit! - užrėkė Derekas.

Po akimirkos, mes nusirengėm. Likome tik po apatiniu trikotažu.
-Dabar atsiklaupkit čia. - paliepė Derekas.
Mes atsiklaupėm prieš Dereką.
Derekas prieš mus išpylė viską kas buvo Analijos kuprinėje. Jis paėmė tabletes.
-Jeigu mokėsit žaisti, viskas bus gerai... Dabar, - Derekas šyptelėjo ir žiūrėjo į mane - kas čia brangioji?
-Ekstazi tabletės. - atsakiau.
Derekas trenkė stiprų antausį man.
Aš nesupratau šio žaidimo esmės...
-O tu, gal žinai kas čia? - paklausė jis Analijos.
-Aš... a... čia... Lola teisingai atsakė... - mikčiojo Analija.
-Tu pagalvok kas čia... ir drąsiai pasakyk. Jeigu suklysi trenksiu nestipriai. - pasityčiodamas pasakė Derekas.
-Ekstazi. Čia yra ekstazi. - pasakė Analija.
Derekas trenkė Analijai per veidą. Nei kiek negailėdamas savo jėgų.
-Abi pralaimit. - pasakė Derekas.
-Mes nežinom taisyklių Derekai. - pasakiau.
-O čia nėra taisyklių. Man patinka žaisti be taisyklių. - atsakė Derekas.
-Lola, jis mus žemina... - pasakė Analija man.
Aš jai nieko neatsakiau, nes pati puikiai žinojau tai.
-Oj... tas žodis "žemina"... mes tik žaidžiame. - šypsojosi Derekas.
Analija pažiūrėjo į mane. Aš nieko nesupratau, bet pamačiau, kaip ji už nugaros laikė kastetą.
Aš krutinau galvą. Duodama neigiamą atsakymą.

Nuo Dereko vėl gavau stiprų antausį.
-Mažute, gal nori sužinoti, kas atsitiks jeigu kas nors iš jūsų pralaimės? - paklausė manęs Derekas.
-Ne. - atsakiau.
-Tavo draugė "netyčia" perdozuos narkotikų, o tu "romantiškai" praleisi naktį su manimi. Na... o dabar tęsiam žaidimą. - nusišypsojo Derekas.
Analija staigiai atsistojo ir užsipuolė Dereką su kastetu, bet jis staigiai ją "nuramino" atkišdamas prieš jos nosį pistoletą. Gera žinia ta, kad Analija sugebėjo duoti gerą smūgį į Dereko nosį.
-Padūkusi mergaitė. - pasakė Derekas valydamasis kraują, kuris bėgo iš nosies - Tuoj mirsi lėtai, skausmingai ir būdama laiminga...

Jis pasiėmė švirkštą.
-Ne! - surikau.
Derekas atsisuko į mane laikydamas Analiją už rankos.
-Analija nepralaimėjo žaidimo. - pasakiau.
-Mes žaidžiame mano žaidimą Lola. - pasakė Derekas.
-Gerai, jeigu taip, aš pralaimiu. Paleisk ją... - paliepiau.
Derekas iš visų jėgų pastūmė Analiją į sieną.
-Na gerai. Tada paerzinsim mažąjį broliuką. - plačiai nusišypsojo Derekas.
-Ne Lola... nesiaukok dėl manęs. - pasakė Analija.
Derekas pasiėmė beisbolo lazdą.
-Bet tu nusipelnei prisiminti, kad vogti yra negražu. - pasakė Derekas priėjęs prie Analijos.
Daugiau nieko nelaukęs jis Analiją pargriovė ant žemės. Ir nei trupučio nesigailėdamas daužė ją su ta lazda, o vėliau net ir spardė ją.

Mano akyse pasirodė ašaros. Aš negalėjau žiūrėti į tokį vaizdą.
-Derekai baik! - surikau.
Derekas neklausė.
-Ar tu toks? Visados? Tu toks supuvęs... Tu niekada nebūsi laimingas... tu gyvulys... tu... tu... ne žmogus... pabaisa... - kalbėjau pro ašaras.
Derekas baigė mušti Analiją ir suriko:
-Užsičiaupk!
-Neturi žmogiškumo Derekai... ką tu jauti taip besielgdmas? Turbūt tau patinka taip daryti. Patinka... patinka jausti kito skausmą. - tęsiau.
Derekas priėjęs prie manęs, pastūmė mane link stalo.
-O tavęs niekas nemokė, kad kaltas turi gauti bausmę? - paklausė Derekas.
-O tu? Ar tu esi švarus Derekai? - paklausiau.
Derekas savo ranką man padėjo ant šlaunies.
-Aš purvinas, nes turėjau toks būti. - pasakė jis švelniai liesdamas mano šlaunis.
Aš giliai įkvėpiau oro.
Staiga jis suriko Analijai stovinčiai vis dar jo kabinete:
-Eik iš čia!
-Ką tu padarysi Lolai? - paklausė Analija.
-Tai ko ji labiausiai nusipelnė... - pasakė Derekas ir išsitraukęs pistoletą nukreipė į Analiją.

Analija išbėgo pro duris.
-Norėčiau, kad tu norėtum su manimi būti... - sušnibždėjo Derekas man į ausį.
Mano akyse pasirodė ašaros. Aš nesipriešinau, nes jau žinojau, kad toks mano likimas... bent iki tol, kol aš jam skaudžiai atkeršysiu...