Jos Vendeta [BAIGTA]

-13-

Atsikėliau gulėdama lovoje... Man svaigo galva... Prie manęs miegojo Derekas. Kas po velniais čia įvyko?! Nejaugi, aš... permiegojau su juo?
Aš nieko neprisimenu... Apsižvalgiusi supratau, kad esu Dereko kambaryje. Aš nė už ką... Aš to negalėjau padaryti...

Nusisukusi aš pamačiau vėl tą pačia savo įrėmintą nuotrauką... tą kai kažkada buvau Džesika Blaire...
Paėmusi į rankas žiūrėjau į tą nuotrauką...

Staiga pajutau lūpas man ant peties...
-Labas rytas Lola... - pasisveikino Derekas.
Aš tylėjau.
-Oh... ta nuotrauka... - atsiduso Derekas.
-Po velniais Derekai! Kur mes esame?! Ką tu man padarei? Po velniais kur aš esu?! Kas ta panelė?! - pradėjau susinervinusi rėkauti.
-Visu pirma, Lola nusiramink. Šią merginą aš kažkada mylėjau. Ji patupdė mane į kalėjimą, bet ji graži. - pasakė Derekas.
Ką jis nusišneka?! Kada mes buvome pora?! Jis mane paniekino! Jis kiaulė!.. Aš vos nesusilaikiau pasakyti, kad tu tą merginą žiauriai pažeminai.
Lovoje aš gulėjau nuoga...
-Ką tu man padarei Derekai? Kas vyko vakar? - klausinėjau.
-Mes smagiai praleidom laiką. Buvo smagu... - atsakė jis.
-Ne... tu meluoji... - pasakiau netikėdama juo.
Derekas švelniai paglostė mano petį.
-Neliesk manęs! - surikau - Kur mano drabužiai?
-Sorry, jie toli nuo mūsų. Kelkis ir pasiimk juos. - atsakė Derekas.
-Aš nuoga Derekai. Tu išprievartavai mane...
-Tu pati to norėjai. Turbūt Deividas nebuvo toks geras kaip aš... - šyptelėjo Derekas.
Aš stipriai trenkiau Derekui per veidą.
Mano akyse pasirodė ašaros...
-Ko žliumbi, taigi pati to norėjai. O gal nepatiko? - paklausė Derekas susiėmęs už žando.
-Atnešk mano drabužius. - paliepiau.
-Ne. - pasakė Derekas.
-Atnešk mano drabužius! - surikau.
-Pati atsinešk! - suriko Derekas.
-Atnešk mano drabužius! - surikau vėl.
-Pati atsinešk! Man nesvarbu, gulėsim tol, kol tu pati neatsineši! - pasakė griežtai Derekas.
Aš atsiguliau ir nusisukau nuo Dereko.
Aš verkiau.
-Neturi visai gėdos taip elgtis... Tu myli tą merginą, bet elgiesi kaip šiknius Derekai... dar laikai jos nuotrauką prie lovos, kur sudaužai tukstančių merginų širdis... - kalbėjau pro ašaras nusisukusi nuo jo.
-Tos merginos nori pačios. Jų svajonė permiegoti su pačiu Dereku Heilu. Be to, šiame miegamajame esi pirma. - pasakė Derekas.
Aš toliau verkiau.
-Pati įžengei į tokį pasaulį Lola, susitaikyk su tuo, bus lengviau. - pasakė Derekas.
Aš gulėjau ir tylėjau... daugiau visiškai nieko jam nesakiau...
Jaučiausi kaip tą patį vakarą, kai pats Derekas taip su manimi pasielgė...
Jis už tai sumokės dvigubai, pažadu.

Praėjo koks pusvalandis kai aš ir jis tylėjome.
-Tu miegi Lola? - paklausė Derekas.
Aš nieko neatsakiau.
Dabar aš stengiuosi nepulti į isteriką... nepulti į tą siaubingą pasaulį, kuriame buvau jau panirusi prieš 4 metus. Dabar aš tiesiog... turėjau prieš jį atrodyti stipri... Aš tokia turiu būti prieš visus.

Staiga suskambo Dereko mobilus.
-Ooo... mano mažasis broliukas... - pasakė atsiliepęs Derekas ir specialiai pajungė garsiakalbį, kad girdėčiau aš.
-Brolau, elgiesi šūdinai. - pasakė Deividas.
-Kiek pamenu pasidalindavome mergomis. - pasakė Derekas.
-Nors vienu piršteliu! Nors vienu mažu piršteliu priliesi ją! Man nesvarbu ar tu brolis ar ne, tu būsi lavonas! - rėkavo Deividas.
-Ohh... grasinimai iš pačio ryto... Dėja, broliuk mano... per vėlai grasini... Smagiai vakar su ja pasismaginau. Tik nesakyk, kad tu nesismaginai su ja. Ji puiki! - erzino Deividą Derekas.
-Klausyk! Derekai, gali man meluoti, gali mane erzinti, bet aš nesu toks kvailas.
-Dabar mes su ja gulim. Ji man atrodo miega... nors nežinau. Ji verkė po visko... net nežinau galbūt ji bijo cifilio, galbūt aš jai patinku, o galbūt...
-Jeigu tu su ja taip pasielgei!.. - suriko Deividas.
Derekas nufotografavo mano nugarą...
-Gavai fotkę? Lauksiu, kada būsiu lavonas. - pasakė Derekas ir baigė pokalbį.
Jis atsikėlė ir pasinaršęs savo spintoje, numėtė man savo džemperį.
-Užsivilk šitą. - paliepė Derekas.
Aš atsidusau... vis geriau būti kažkuo apsirengusi, negu nuoga...

Derekas išėjo iš kambario. Aš nieko nelaukusi užsivilkau tą jo džemperį ir išėjau iš jo kambario.
Nuėjusi į tą kambarį kuriame mane apgyveno Derekas pradėjau ieškoti vienintelio dalyko - šautuvo. Dabar norėjau ištaškyti Dereko smegenis... už tai ką jis man padarė... bet... to šautuvo niekur neradau.
-Ko ieškai? - išgirdau balsą sau už nugaros.
Supratau, kad už manęs stovi Derekas.
Aš tylėjau.
-Ignoruoji mane. - nusijuokė Derekas.
Mane nervino tas jo balsas.
-Juokingai elgiesi, juk esi viena iš tų merginų kurios permiegojo su pačiu Dereku Heilu! Čia kiekvienos svajonė Lola! - kalbėjo Derekas.
Aš tiesiog pradėjau eiti link durų, bet Derekas stipriai sugriebė mane už rankos.
-Paleisk! - surikau.
-Bent tokį žodį iš tavęs išgirdau. - šyptelėjo jis.
Aš pradėjau muistytis.
-Tu silpna... tu niekinga moteris... Gamtoje yra sutverta, kad patinai visada valdo, o patelės patenkina patinų aistrą.
-Dabar jau supratau. Tu esi tik gyvulys, bet ne žmogus, nes vadovaujiesi gamta, o ne mūsų teorijomis. Tu beviltiškas Derekai...
-Mes esame gamtos kūriniai. Mes priklausome gamtai, Lola... Gamtoje moteris yra menkas daiktas. Vyras yra viršesnis ir dvigubai pranašesnis už moterį. - kalbėjo Derekas.
-Tu nesuprasi, ką reiškia meilė. O ta mergina... Gerai, kad ji patupdė tave į kalėjimą, tu to nusipelnei. Tu visiškai supuvęs, tavyje nieko nėra... O dabar paleisk!!!
Derekas tik šypsojosi žiūrėdamas į mane.
Staiga suskambo durų skambutis. Derekas mane paleido ir nuėjo į svetainę.
Aš lėtai atsisėdau ant lovos ir susiėmiau už galvos.
Nežinau kas vyksta mano viduje. Jaučiausi kaip panaudotas skuduras...

Aš nuėjau į svetainę ten pamačiau stovintį Deividą.
Aš nieko daugiau nelaukusi iš visų jėgų apsikabinau jį.
-Ką tas šunsnukis tau padarė? - paklausė Deividas.
Aš tik verkiau ir tylėjau.
Deividas vienintelis žmogus kuris buvo saugus man... kurį galėjau stipriai apkabinti...
-Fu... jau užtenka čia terliotis... - pašaipiai pasakė Derekas.
Deividas priėjo prie Dereko.
-Tu grynas šūdas esi, brolau. - pasakė jis ir iš kumščio trenkė Derekui į veidą.
Derekas juokėsi:
-Iš kur toks moterų ginėjas? Anksčiau visados pasinaudodavai jomis, o dabar?
Deividas įsiutęs užsipuolė Dereką. Derekas jam nepasidavė. Prasidėjo muštynės.
Aš nežinojau ką daryti, nes beprotiškai bijojau, kad Derekas neprimuštų Deivido.
Derekas net sviedė Deividą per sofą.
Tada aš neišlaikiusi surikau:
-Baikit!
Jie manęs nesiklausė. Aš pamačiau ant staliuko svetainėje padėtą šautuvą, pribėgau prie staliuko ir pagriebiau šautuvą.

Laikiau šautuvą savo rankose nukreiptą prieš juos abu ir rėkavau:
-Baikit! Baikit! Baikit!!!
Jie abu sustingę žiūrėjo į mane.