Jos Vendeta [BAIGTA]

-5-

Nuėjau pas psichologę.
-Laba diena, Džesika Blaire. - pasisveikino psichologė.
-Laba diena.
-Kokios problemos? - paklausė psichologė.
-Paskutiniu metu mane labai valdo pyktis. Šiandien atėjo pas mane kaimynė, su ja truputį susiriejau, o aš... vos jai neužtvojau.
-Čia yra kiekvienam žmogui. Kiekvienas susipykęs pajaučia taip, bet moka susivaldyti.
-Man taip nebūdavo. Dabar aš vos vos susivaldžiau.
-Jūs geriate vaistus?
-Taip. - iš dalies pamelavau.
-Tada jums reikia stipresnių, o dabar papasakokite apie tą išprievartavimą, kad jums būtų lengviau.
Aš atsidusau.
-Visas detales? - paklausiau.
-Taip, ir kaip buvo nužudyta jūsų motina, nes atvirumas gydo. - atsakė psichologė.
-Tai buvo diena niekuo neišsiskirianti. Mama man paliepė nubėgti iki parduotuvės. Grįžusi radau ją negyvą su trimis šautinėmis žaizdomis. Pradėjau klykti, rėkti, šaukti... Jie išgirdo mane... aš išgirdau klausimą "Iš kur tu?". Apsiašarojusi stebėjau juos... nenumaniau kas vyks toliau. Jie visi juokėsi, o Derekas paliepė jiems išeiti... Jis prispaudė mane prie sienos... Aš pradėjau muistytis ir prašyti, kad to nedarytų... bet jis nesiklausė ir pasakė, kad jis užtruks tik trumpai... Tie žodžiai, juokas ir žvilgsnis...  Aš vis dar negaliu atsigauti... Jis lėtai atsegė mano marškinukus... mėginau jam trenkti, bet jis mane sulaikė... Buvau silpna... - kalbėjau žiūrėdama į vieną tašką. Visiškai be emocijų...
-Tai buvo pirmas kartas? Su juo tu praradai nekaltybę? - paklausė psichologė.
-Taip.
-O kaip santykiai su vaikinais dabar?
-Nebepasitikiu niekuo... Draugaudama su vaikinu jaučiuosi nejaukiai ir nesaugiai... taip yra su visais. Nerizikuoju ir nerizikuosiu. Derekas sugadino mane ir mano gyvenimą...
-O bent bendravai su kokiu nors vaikinu?
-Taip, net su keliais, bet negalėjau... negalėjau eiti toliau... - atsakiau.
-Duodu tau kvietimą į psichologinį susitikimą. Ten bus to paties likimo žmonės... ateik, garantuoju, kad bus tau geriau ir išrašau stipresnių raminamųjų. - pasakė psichologė.
Atsisveikinusi išėjau iš psichologės kabineto.

Nieko naujo, kaip visuomet dar stipresni raminamieji...
Nesuprantu, atrodo atsisakiau psichologų pagalbos, bet vis dar ieškau kažko tikro... kažko kas mane suprastų...

Parvažiavau namo. Telefoną buvau palikusi namuose. Todėl grįžusi puoliau prie telefono.

Jame buvo praleista labai daug skambučių nuo to paties nepažįstamo numerio.

Nutariau jam paskambinti.
-Ko nekeli? - išgirdau vyrišką balsą.
-Nepažįstamas numeris. - atsakiau.
-Užtat, esi nuostolis mums... - sumurmėjo jis.
-Gal malonėtumėte prisistatyti?
-Derekas.
Aš atsidusau.
-Ko reikia? - piktai paklausiau.
-Šiandien šoki. Ruoškis. Lygiai 21:00.
-Gerai.
-O kada atsikraustysi pas mane? - paklausė Derekas.
-Kada reikės. - atsakiau ir baigiau pokalbį.

Mane paėmė nežmoniškas pyktis, kad aš jam turiu pasiduoti, turiu būti silpna... Bet aš būsiu ta kuri prisitaiko, ta kuri bus visada jo pusėje, o už nugaros laikys peilį ir jam smogs iš visų jėgų.

Aš nusirengiau ir likau tik po apatiniu trikotažu. Nusprendžiau pasirepetuoti šiam vakarui.
Nuėjusi į savo miegamąjį, per telefoną pasileidau muzikos visu garsumu. Užsidėjau belaides ausines ir atsistojusi prieš veidrodį visaip raičiausi.

-Ką aš bandau apgauti... - atsidusau.
Man iš ties nekaip sekasi... matydama save veidrodyje šlykštėjausi...
Bet kažkodėl nepasidaviau ir vistiek treniravausi toliau.

Staiga veidrodyje išvydau kažką stovintį man už nugaros. Beprotiškai išsigandusi atsisukau ir norėjau trenkti, bet jis sulaikė mane paimdamas už riešo. Tai buvo Deividas.
-Atsiprašau, kad... išgąsdinau... - pasakė jis.
-Kaip tu... čia? Kodėl tu čia atėjai?! Tu seki mane?! - užrikau.
Jis pridėjo sau prie lūpų pirštą, parodydamas, kad tylėčiau.
Aš nutilau.
-Į tave kesinasi... - sušnibždėjo jis.
-Kas? - paklausiau.
-Kažkokie vyrai. Gal turi su kažkuo pažinčių? - paklausė Deividas.
-Nesuprantu... aš nesu su kuo nors susidėjusi... niekuomet nebuvau. - atsakiau.
-Lola, tu esi labai paslaptinga mergina, kuri nenori paklusti mūsų taisyklėms ir tu visiems meluoji. - pradėjo įtarinėti Deividas.
-Iš kur sužinojai kur aš gyvenu? Ir kaip tu čia patekai? - klausinėjau.
-Aš tave sekiau ir buvo neužrakintos durys. - atsakinėjo Deividas - Dabar tu turi...

Staiga išgirdome, kaip kažkas įsilaužė į mano butą.
-Palauk čia... - sušnibždėjo Deividas.

Aš nieko nelaukusi užsimečiau trumpą chalatą, iš savo rankinės išsitraukiau pistoletą ir jo neklausydama ėjau paskui jį.
Svetainėje stovėjo trys vaikinai.
-Ko jums čia? - paklausė Deividas.
-Jaunasis Heilas... - sumurmėjo vienas vaikinas.
-Mes atėjom pasiimti merginos. - pasakė kitas vaikinas.
-Kam jums reikia manęs? - atėjusi į svetainę paklausiau.
-Iš tiesų... graži... - spoksodamas į mane, pasakė tas pats vaikinas.
-Lola, kam tau dirbti kažkokia striptizo šokėja, jeigu gali tapti mūsų gaujos nare? - paklausė vienas vaikinas.
-Sorry, bet ji lieka su mumis. Nei vienas negali išeiti iš mūsų verslo, kitaip būna nužudytas. - atsakė Deividas už mane.
-Mes klausiame merginos, o beto, jūsų gauja turi būti kažkokia nenormali, nes su merginomis elgiatės labai nepagarbiai. - pasakė tas pats vaikinas.
-Jūs jau pavėlavote. Aš jau susiradau darbą. - pasakiau.
-Man nesvarbu, pasikalbėsime kai būsi viena. - pasakė jis ir išėjo kartu su vaikinais iš mano buto.

Aš stovėjau su Deividu.
-Tu jo nepažįsti? - paklausė jis.
-Ne. - atsakiau.
-Gerai Lola, važiuojam iš čia. - paskubomis pasakė jis.
-Dar per anksti. - pasakiau.
-Susirink būtiniausius daiktus ir apsirenk, tu negali čia būti. - paliepė Deividas.
-Aš niekur neisiu iš čia. Be to, aš ir taip turiu gyventi pas Dereką, pas jį yra dar nesaugiau man. - nesutikau su Deividu.
-Lola, jau geriau gyventi Dereko viešbutyje, negu čia. Tie vaikinai gali tave pagrobti... - pradėjo Deividas.
-Ne... - pasakiau.
-Tu negyvensi su Dereku, tu būsi prižiūrima apsaugos ir turėsi privatumą. - aiškino Deividas.
-Ne Deividai, aš gyvensiu pas Dereką. Jo bute, kartu su juo. Jis man grasino, aš neturėjau pasirinkimo.
-Kodėl? - paklausė Deividas.
-Jis manimi nepasitiki, jis mano, kad aš farė ir jis mane tikrins tokiu būdu... aš nežinau kodėl jis taip daro... - atsakiau ir nuėjau persirengti. Aš rengiausi pasislėpusi už spintos durelių, o Deividas stovėjo nusisukęs.
-Lola, mes visi tavimi nepasitikim, nes tu pati to užsitarnavai. Dabar kažkokios gaujos siūlo tau įstoti į jų gaują už nieką... Tavo pavėlavimai, ginklas gautas iš kažkur, gyvenamosios vietos slėpimas... - vardijo viską Deividas.
-Aš tą žinau Deividai. Gaujos aš nepažįstu, vėlavau, nes tuo metu pirkau ginklą, vietą slėptų turbūt kiekvienas kuris susidėtų su gauja. - teisinausi.
-Gerai Lola... - atsiduso Deividas - mėginsiu Dereką perkalbėti, kad tave apgyvendytų viešbutyje.
-Būtų labai gerai Deividai... - pasakiau.
-Nežinau, kodėl aš tavimi pasitikiu... - atsiduso Deividas.