Jos Vendeta [BAIGTA]

-43-

Buvau įsitikinusi, kad čia Dereko darbas. Tik... už ką? Jaučiausi tarsi kažkas būtų ištrynęs viso vakaro prisiminimus. Jaučiausi silpna... negalėjau išlipti iš lovos... Todėl dar valandą pragulėjau lovoje žiūrėdama į vieną tašką lubose.

Staiga atsidarė durys. Į kambarį įėjo Derekas. Jis laikė mineralinio vandens butelį.
-Šviežias, ką tik nupirktas, turėtų būti geras. - pasakė Derekas.
Aš sukandusi dantis stebėjau Dereką. Jis artėjo prie lovos. Norėjau dabar po ranka turėti šautuvą... kodėl man nepasitaiko gera proga? Ko jis čia dar atsivelka?
Derekas atsisėdo ant lovos prie manęs. Aš gulėjau lovoje ir stebėjau jį.
-Ar stipriai skauda galvą? - paklausė Derekas.
-Hm... kur gi neskaudės, kai tau ją stipriai sudaužo. - atsakiau.
-Ak, tiesa... o tu viską atsimeni... - sumurmėjo Derekas.
-Man plyšta galva... - suinkščiau.
Derekas padavė man butelį vandens. Paėmusi, aš atsigėriau iš jo. Iš tiesų, pasidarė geriau.
-Jautiesi kaltas dėl to, kad taip siaubingai mane sudaužei? Dėja, mano taurė jau persipildė. - pasakiau.
Derekas tylėjo ir žiūrėjo į mano rankų mėlynes.
-Derekai, pasakyk, už ką taip reikėjo mane sumušti? - paklausiau.
-O tu to neatsimeni? - paklausė Derekas.
-Aš nieko neatsimenu... Aš pamačiau šias mėlynes. Žinau, kad tai tavo darbas. - atsakiau.
-Uh... žinai Lola... tu neatsimeni to vakaro... ir... tave taip aptalžiau ne aš. - pasakė Derekas.
-O tai kas Derekai? Manai, kad aš patikėsiu tuo ką dabar kalbi?
-Turėtum patikėti. Na, man nesvarbu ar tu patikėsi. Lola, supranti... aš su tavimi tik smaginuosi, bet niekada tavęs taip neprimuščiau.
-Žinai Derekai, aš pasijutau pasakoje. Smurtautojas Derekas niekada nesumuštų manęs... Kavaila! Tu neturi širdies... Aš žinau, kad tai tavo darbas... Nenoriu tavęs nei akyse regėti...
-Tave sumušė Deividas. Vakar jis prisigėrė kartu su tavimi. Išgėręs jis tampa labai baisus žmogus. Alkoholis atskleidė jo tikrąją gyvūlišką prigimtį.
-Tu meluoji Derekai. - pasakiau.
-O ar tu pažįsti taip gerai Deividą nei aš? - paklausė Derekas.
-Aš pažįstu jį labai gerai. Aš žinau, kad jis ne toks. Jis užsitarnavo mano pagarbą. - atsakiau.
Derekas tik nusijuokė:
-Yra bare liudininkų. Paklausk Analijos, Džo, Tailerio, didžėjaus... manęs.
-Tu meluoji. Tu meluoji! Dink iš čia! - surikau.
-Oj ne mieloji, čia mano namai ir aš čia turiu teisę varinėti žmones. - plačiai šypsojosi Derekas.
Mano akyse kaupėsi ašaros.
-Pasiimk tą savo vandenį ir nešdinkis! - užrėkiau.
Derekas neklausė.
Aš nusisukau nuo jo.
-Tai kodėl verki, Lola? Jeigu tu žinotum, kad Deividas gerumo įsikūnijimas, tu neverktum. Tu gintum savo tiesą. - pasakė Derekas.
Aš tylėjau. Nežinau kodėl, bet aš truputį tikėjau Dereku... Žinau, kad Derekas meluoja, bet... aš nepažįstu tikrojo Deivido.

Įsivyravo nejauki tyla. Į mano galvą lindo įvairios mintys... Negali... negalėjo taip žiauriai su manimi pasielgti Deividas. Jis geraširdis žmogus. Negali alkoholis taip kardinaliai pakeisti žmogų... Nesuprantu, kodėl Derekas taip meluoja? Kam visas tas teatras? Nesuprantu, bet mano mintys sakė kai ką kitą... aš vijau visą tai šalin... Aš įsitikinusi, kad būtent Derekas taip su manimi pasielgė...

-Tu meloji Derekai... - vos girdimai ištariau.
-Gerai, nusivešiu tave į klubą. Tau nereikės dirbti šiandien. - pasakė Derekas ir pajutau jo ranką sau ant peties.

Aš atitraukiau petį. Man buvo šlykštu jausti jo ranką.
-Eik iš čia... negaliu tavęs matyti... - pasakiau.
Derekas tylėjo. Po minutės išgirdau kaip užsidarė durys. Supratau, kad Derekas išėjo iš kambario. Aš giliai atsidusau. Šiandien turiu išsikraustyti... aš jau susidėjau savo daiktus, bet neturiu jėgų dabar pasikelti iš lovos.

Vakaras:
Galvos skausmas praėjo. Jaučiausi žvalesnė, nes visą dieną pragulėjau lovoje. Dabar turiu persirengti ir suruošti į klubą. Man knietėjo sužinoti visą tiesą.

Nuėjau į vonios kambarį. Atsistojusi prieš veidrodį, aš pakraupau... Aš atrodžiau baisiai. Jaučiau kaip rieda mano skruostu ašara. Nurijau savo gumulą gerklėje, užsimerkiau ir giliai įkvėpiau oro. Palindau po dušu ir nusipraususi, apsirengusi išėjau iš vonios kambario.

Kai tik išėjau iš vonios kambario, už durų stovėjo Derekas.
Aš nieko jam nesakiau ir suraukusi antakius praėjau pro jį. Derekas pagriebė mano ranką. Aš iš karto sukandau dantis ir pajučiau nežmonišką pyktį. Man niekuomet nepatiko kai mane sustabdo, kai būtent Derekas vėl bandys kažką pasakyti... kažką įžeidžiančio, kažką nenormalaus...
-Tu šiandien išsikraustai. - pasakė jis.
-Derekai, aš dar dienose orientuojuosi... - pavarčiau akis.
-Susipykus išsikraustyti iš namų blogas ženklas.
-Oh... tas blogas ženklas tikiuosi nutiks būtent tau. O jeigu nenori, kad tie kabutėse, blogi ženklai nutiktų tau, tai tada nelįsk prie manęs.
-Čia tavo grasinimas man? - paklausė Derekas ir už nugaros mane apsikabino bei pridėjo savo lūpas man prie ausies ir sušnibždėjo - Man nebaisūs tie blogi ženklai, tik stebėk save ir būk atsargi mieloji...

Jis mane paleido ir nuėjo. Aš iš pykčio gniaužiau kumščius. Pastovėjusi dar minutėlę ir atsikvėpusi nuėjau į virtuvę. Derekas nuėjo ko gero į kokį nors kambarį, nes virtuvė buvo tuščia.
Pasiėmusi užšaldytą picą iš šaldytuvo, pasišildžiau ją mikrobangų krosnelėje. Per tą laiką įsijungiau televizorių ir stebėjau žinias.
-Kaip visada nieko gero... - atsidusau.
Perjungiau muzikos kanalą... Tuomet atsipalaidavusi užsikaičiau kavos. Minutėlę stebėjau muzikos kanale rodamus klipus. Supypsėjus mikrobangų krosnelei, į lėkštę įsidėjau picos gabalėlį ir atsisėdau prie stalo.

Pavalgiusi sudėjau savo indus į indaplovę ir ėjau link kambario. Bet... ir vėl tas Derekas...
-Šaunuolė, kad jau buvai susirinkusi savo šmutkes. - šyptelėjo jis temdamas mano lagaminą.
-Labai noriu iš čia išsineždinti. - šyptelėjau.
-Užsidėk paltą ir važiuojam į klubą, o iš po klubo, nuvešiu tave į tavo naujuosius namus.
-Namus? - paklausiau suraukusi antakius.
-Į viešbutį, - pasitaisė Derekas - vis tiek skaitosi, kad ten bus tavo naujieji namai.
-Aš noriu prie Analijos. Ji sakė, kad ten laisvas...
-Gerai, koks skirtumas... - sumurmėjo Derekas.

Mes išėjome iš Dereko milžiniško buto. Daug kas pagalvotų... kokia trenkta mergiūkštė atsisakytų prabangos ir trenktųsi į kažkokį viešbutį? Kai kas pagalvotų, kad esu visiškai atsilikusi nuo dabartinių merginų ir esu senamadiška. Aišku, galbūt esu tokia, galbūt esu skirtinga nei kiti, bet man smagu ten kur mano orumas, garbė ir savigarba yra saugūs. Man smagu ten, kur aš jaučiuosi saugiai...

*po ilgo laiko aš grįžau. Dabar jau pajutau tikras atostogas, nes baigėsi egzaminai, bei nuo šiandien susitvarkiau visus būtiniausius reikalus. Ehh... tikiuosi daugiau nereikės taip ilgai jums laukti dalių. ^^