Jos Vendeta [BAIGTA]

-42-

Derekas atlaisvino mano kojas ir rankas. Nuplėšė lipnią juostelę nuo mano burnos.
-Dabar gali kalbėti gražuole. - nusišypsojo jis.
Aš tylėdama žiūrėjau į jį. Jis buvo priešais mane. Aš iš visų jėgų trenkiau jam per veidą ir nieko daugiau nesakydama išėjau iš svetainės. Derekas stebėjo mane išeinančią susiėmęs už žando.

Aš nuėjau į vonios kambarį. Nusimoviau savo drabužius, palindau po dušu ir nusiprausiau po šaltu vandeniu. Nusiploviau jau sudžiūvusį kraują nuo savo veido.
"Aš nužudysiu tave... Tu atsiklaupsi ant kelių prieš mane ir maldausi atleidimo... Kantrybė laimės... Baisi kančia... laimės." - kalbėjau mintyse.
Buvau apimta neapykantos...

Išėjau iš vonios kambario ir iš karto atsiguliau į lovą... Čia buvo sunkiausias dalykas mano gyvenime... Aš negalėjau užmigti.

Pradėjau verkti... nekenčiau visko kas man atsitiko... Jaučiau skausmą visame savo kūne... skaudėjo visi kaulai... galva... ir širdis. Pažiūrėjau į laikrodį, jis rodė po keturių ryto...

Staiga atsikėliau iš lovos. Ašaros man ritosi skruostu... Nuėjau į miegamajį, jame niekas nemiega ir jo niekas nenaudoja, tas miegamasis vienintelis turi balkoną.

Būdama tik po apatiniu trikotažu išėjau į balkoną. Lauke lijo... jaučiau kaip šalti lašai krito ant mano kūno...
Miego nenorėjau. Nei trupučio. Norėjau tik išsirėkti. Aš priėjau prie balkono turėklų, stipriai įsikibau į turėklus ir pradėjau rėkti. Rėkiau iš visos širdies... iš visų jėgų ir išliejau save kas buvo susikaupę per visą tą laiką.

Pažiūrėjau į apačią per balkoną. Aš buvau labai aukštai... bet ta apačia mane viliojo. Aš stebėjau apačią ir tuo metu mane lankė visokios mintys...
"Džesika, jis tave skriaudžia... Džesika, jis tave žemina... Jis iš tavęs tyčiojasi... Jis smurtauja prieš tave... Sustabdyk visą tai... tik nutraukdama savo egzistenciją." - kalbėjo mano mintys.
Aš su ašaromis žiūrėjau į apačią.
-Aš privalau atkeršyti... aš tik pasiduosiu... - sušnibždėjau.
Mano mintys manė priešingai.

Aš perlipau per turėklus. Buvau kitoje pusėje. Mano širdis drebėjo iš baimės. Laikiausi už turėklų ir žiūrėjau į apačią. Aukščio baimė man dingo... Vėjas švelniai draikė mano plaukus... Lietus plovė mano kūną...
Nežinau kodėl, bet aš dvėjojau. Mano visas kūnas, širdis grūmėsi su mano protu ir mintimis... Man tai labai nepatiko.

-Lola... - išgirdau ramų Dereko balsą.
Atsisukusi išvydau Dereką stovintį truputį tolėliau nuo manęs.
-Ko nori? - paklausiau sukandusi dantis.
-Pasakyti, kad ir ką ruošiesi daryti... nedaryk. - atsakė Derekas.
-Aš visada tavęs klausiau Derekai. Klausiau iki dabar... Čia dar viena tavo sąlyga?
Derekas nutilo.
Aš delsiau nušokti... žiūrėjau tik į apačią ir užsimerkiau.
-Tu išsikraustai Lola. Nedaryk nesąmonių. Galėsi tai padaryti ten kur gyvensi. - pasakė Derekas.
-Kas iš to? Vistiek mane daužysi kaip bokso kriaušę. - sumurmėjau.
Jaučiau kaip Derekas artėjo prie manęs.
-Priartėsi - nušoksiu. Aš nejuokauju Derekai. - pasakiau atsisukusi ir žiūrėdama į Dereką.
-Lola... mes abu žinome gerai, kad esi neblaivi... - pradėjo Derekas.
-Ko tu nori sulaikyti mane, Derekai? Kodėl nenori, kad nušokščiau? - pradėjau klausinėti.
-Tu esi verslo dalis Lola. - atsakė Derekas.
Aš tik nusijuokiau.
-Uždirbanti centus tau? - pašaipiai paklausiau.
Dereko veidas pasidarė rūstesnis.
-Gerai, nušok, bet tu žinai, kad tau labai skaudės, mirsi iš didelio skausmo, nes bus sulaužyti kaulai. - pradėjo jis.
-Aš prie to pripratus. - pasakiau.
-Tikrai? O tu nori likti invalide? Gal nori turėti protinę negalią? O gal... ne... tu ją ir taip turi... Gal nori nevaldyti kojų? Tada niekuomet nuo manęs nepabėgtum. - sarkastiškai kalbėjo ir šypsojosi Derekas.

Aš žiūrėjau į apačią man pasidarė bloga... Vis dėlto perlipau balkono turėklus ir atsidūriau balkone.
-Šaunuolė. - pagyrė Derekas.
-Nušauk mane Derekai. - paprašiau.
Derekas pradėjo juoktis.
-Nušauk mane! - surikau.
-Aš sugalvojau visai kitą dalyką... - pasakė Derekas ir priėjo prie manęs.
-Kokį? - paklausiau.
Derekas apsikabino mane ir stipriai mane laikė.
-Paleisk! - rėkiau ir visaip muisčiausi jo glėbyje.
-Ššš... - tildė mane Derekas.
Aš rankomis pradėjau trankyti jo nugarą.
-Ššš... tyliai Lola. - vėl tildė mane Derekas.
-Esi sunšnukis Derekai. Taip ir sakyk, kad negali manęs nudėti! - pasakiau trankydama jo nugarą.
Derekas paleido mane, bet laikė mano rankas.
-Aš galiu tave pastumti. Nori to? - įsiutęs pasakė Derekas.
-Tu to negali padaryti. Tu gali tik lėtai mane skaudinti. - pasakiau pro ašaras.
-Taip Lola, aš kankinu žmones ir tuo mėgaujuosi. - pasakė Derekas žiūrėdamas man į akis.
-Tada pastumk mane. Aš liksiu gyva, bet su negalia ir ilgai kankinsiuosi, o tu tuo pasimiegausi. - atsakiau Derekui taip pat žiūrėdama į akis.
-Man užtenka. - sumurmėjo Derekas.

Derekas nusitempė mane į kambarį.
-Dabar kaip visada... Kaip visada kada esu tokia... tu pasismaginsi manimi. Gerai Derekai, aš visados priešinausi ir man nepatiko, bet dabar man visiškai vienodai. - pasakiau iš tiesų nieko nejausdama.
Derekas nusivedė mane į vonios kambarį. Duris užrakino. Aš nebesipriešinau. Jis numetė man rankšluostį. Aš nusivaliau juo savo veidą ir kūną. Derekas darė tą patį, nes buvome šlapi nuo lietaus, o lauke pylė kaip iš kibiro. Derekas pradėjo kažko ieškoti spintelėse.
-Kur tavo tie vaistai... - murmėjo jis.
Aš priėjau prie spintelės ir išsiėmiau savo raminamuosius. Aš nieko nesakiusi išgėriau raminamuosius. Supratau, kad man jų labai reikėjo...
-Maniau, kad bus sudėtingiau. - atsiduso Derekas.
Aš susiraukiau ir apsižvalgiau:
-Siaubingai noriu miego...
Derekas padėjo man atsistoti ir nulydėjo mane į kambarį. Jis paguldė mane į lovą.
Aš po truputėlį pradėjau snausti...
-Ačiū... man dabar labai gerai... - pasakiau užsimerkusi ir po truputį nerdama į miegą.
Aš užmigau...

Po 7 valandų:
Atsimerkusi pradėjau jausti stiprų galvos skausmą... Saulė švietė tiesiai man į veidą... Pažvelgiau į laikrodį, jis rodė po 11 ryto.
-Kaip vėlai pabudau... kodėl... man skauda galvą... - sumurmėjau susidėjusi savo rankas ant galvos.

Dar labiau nusižiovavau ir bandžiau keltis iš lovos. Staiga išvydau ant kojos milžinišką ir kraupiai atrodančią mėlynę.
-Kas per velnias?.. - paklausiau įsistebeilijusi į savo mėlynę.
Pasirodo, kad mėlynių buvo ne tik ant kojų, bet ir rankų, pilvo...
Aš išsigandusi žiūrėjau į tas mėlynes. Jos atrodė labai baisiai. Kaip aš galiu neprisiminti iš kur jos?