Jos Vendeta [BAIGTA]

-31-

Virtuvėje išvaliusi Dereko nublokštą lėkštę su kiaušiniene, nuėjau į savo kambarį ir ten persirengiau.

Atsisėdusi ant lovos, susiėmiau už galvos ir pradėjau verkti. Aš mėginau nužudyti žmogų...
Po velnių! Kodėl aš verkiu? Jis mane skriaudžia, jis nužudė mano mamą... Jis aiškiai viso to nusipelnė! Dabar aš parodžiau jam, kad su manimi nejuokaujama.

Pilve pajutau kažkokį keistą jausmą... mane neramino rytiniai pykinimai ir nuotaikų kaita... o dar jau dabar vėluojančios menstruacijos... negali būti, kad aš esu nėščia. Negali būti. Dar šiandien ryte, po Deano žodžių, aš sunerimau... Gal pasakyti Derekui, kad įtariu save dėl nėštumo? Ne. Tikrai ne. Aš tylėsiu ir... ne... aš tikrai ne nėščia...
-Lola, važiuojam į klubą. - pasakė Derekas įėjęs į kambarį.
Aš tylėdama atsistojau nuo lovos ir nuėjau paskui Dereką.

Važiavome tylėdami. Aš visą laiką mąsčiau apie galimą nėštumą... Kas būtų, jeigu tikrai pastočiau? Ne... aš tikrai ne nėščia...
Aš pažvelgiau į Dereką. Jis tylėdamas važiavo susikoncentravęs į kelią. Kai jis staiga nusišypsojo, aš nukreipiau savo žvilgsnį į šoną. Kodėl Derekas nepuola ir nežudo manęs, kai bandau nužudyti jį?

Pagaliau mes atvažiavom. Kartu įėjome į klubą.
-Lola, eik paskui mane. - paliepė Derekas.
Aš nieko neatsakiau ir ėjau paskui jį.
Mes nuėjome į jo kabinetą, ten buvo Džo.
-Sveiki. - pasisveikino su mumis Džo.
Derekas ir Džo sukirto kumščiais.
-Džo, kur Analija? - paklausė Derekas.
-Sakė ateis. - atsakė jis.
Po minutės atėjo Analija.
-Sveikutė Lola! - apsikabino mane Analija.
-Sveika... - pasisveikinau su ja.
-Dabar taip... merginos, jūs sulaukėt milžiniško populiarumo. Todėl, jums kol kas priklauso atskiras persirengimo kambarys. - pasakė Džo.
-Ačiū Dievui... - atsidusau.
Analija plačiai nusišypsojo:
-Išgraužkit kalės!
-Ana, tavo reakcija gera. - šyptelėjo Džo.
-Varom rengtis, kuo greičiau viską atliksim, tuo bus geriau... - sumurmėjau.
-Taip nori greitai grįžti namo? - paklausė Derekas.
Aš nieko neatsakiau.
-Ak, tiesa, merginos, ateikit po visko ten kur visada susirenkam. - paliepė Džo.

Mes nuėjome į persirengimo kambarį.
Aš persirengiau, o Analija stebėjo mane.
-Ko tokia susimąsčiusi? - paklausė ji.
-Nežinau... - atsakiau.
-Ko nežinai? Geriau išsipasakok.
-Nežinau kaip Ana. Supranti, tiek daug visko įvyko ir dar... nežinau.
-Pasakok kaip tik gali.
-Aš mėginau nunuodyti Dereką, už tai, kad jis vėl mane išprievartavo. - atsidusau.
-Rimtai? - nustebusi paklausė Analija.
-Taip, bet jis kažkaip suprato. - atsakiau.
-Oho! Panelyte... na tu ir duodi... - nusijuokė Analija.
-Jis už visa tai vos manęs nepasmaugė.
-Lola, tu turi kuo greičiau išeiti iš jo namų. Nesvarbu, ar pabėgtum ar...
-Kaip Ana? Pabėgti? Pf... jis mane surastų. Vistiek. - netekusi vilties pasakiau.
Analija atsiduso.
-Žinai Analija... aš nepasakiau dar tau svarbiausio dalyko. - pasakiau.
-Tik nesakyk baisiausio... - sumurmėjo Analija.
Mano akyse pasirodė ašaros.
-Po velniais Lola! Ką tau jis padarė?! - užriko Analija.
-Ana... aš galiu būti nėščia... - ištariau pro ašaras.
-Dieve! Nuo ko?! - paklausė nustebusi Analija.
-Nuo Dereko, nes aš tik...
-Gerai, gerai. Tai gali būti tiesa?
-Aš nesitikrinau dar.
-Lola... o tu pasakytum Derekui?
-Nežinau Ana... aš papraščiausiai nežinau... Aš... bijau jo. Jis mane tikrai nužudytų.
-Tu augintum vaiką? - paklausė Analija.
Aš linktelėjau.
Staiga į kambarį įsiveržė Džo.
-Į sceną jums! - pasakė jis iš išėjo.
-Lola, nusivalyk ašaras, ignoruok savo jausmus ir visus šauksmus kurie bus aplink tave. - ramino Analija.
Aš nusišloščiau ašaras, įkvėpiau giliai oro į plaučius ir tvirtai ištariau:
-Aš pasiruošus.

Mes išėjome į sceną. Pasileido muzika ir mes pradėjome šokti. Aš įsiklausiau tik į muziką ir ignoravau viską kas yra aplink. Išjungiau viską ką jaučiau. Dariau tai, ką reikia daryti, bet giliai viduje, jaučiausi šlykščiai. Jaučiau visų žvilgsnius... bet girdėjau tik muziką...
Baigusios šokti, nuėjome nuo scenos.
-Šauniai ir stulbinančiai pasirodei Lola! - pagyrė mane Analija.
-Tu geriau už mane. - šyptelėjau.
Mes abi nusijuokėm.
Eidama link tos salės kur reikėjo mums po šokio, pamačiau Deividą!
Prie jo priėjo kažkokia mergina ir jie aistringai bučiavosi. Aš įsispoksojau į juos.
-Am... gal einam? - paklausė Analija.
Aš žiūrėjau į juos ir negirdėjau Analijos.
-Lola. - timtelėjo už mano rankos Analija.
Aš atsisukau į Analiją.
-Kas tau? - paklausė ji.
-Nieko. Gerai... einam... - sumurmėjau.
Mes toliau ėjom su Analija, bet pažvelgusi atgal, aš Deivido ir tos merginos nebemačiau...

Atėjusios į salę atsistojome į eilę prie kitų merginų. Jos murmėjo kai pamatė mane.
-Na, tai sveikos merginos. - plačiai nusišypsojo Džo.

Staiga į salę įėjo Deividas ir jo mergina. Ta pati su kuria jis aistringai bučiavosi. Mano galvoje dėjosi kažkokie keisti dalykai...
-Šiandien pažaisime išlikimą. Visos ko gero žino kas tai yra. Taigi aš išsirenku merginas kurios išeis į priekį ir jas apklausiu. - paaiškino Džo.
Visos merginos labai sunerimo. Išskyrus mane. Aš nesupratau, kas čia per žaidimas.
Džo rinkosi kas žais tą žaidimą ir po kelių minučių pasakė:
-Debbe ir Lola. Ateikit mielosios.
-Ne tik ne Lolą! - suriko Analija ir puolė Džo.
Džo suėmė Analiją už rankų.
-Ne Lolą! Prašau! - rėkavo Analija.
Aš nieko nesupratusi stovėjau ir stebėjau viską.
-Vaikinai! Išveskite ją iš čia! - užrėkė Džo apsauginiams.
-Ne Lolą! - rėkavo Analiją.
Apsauginiai ją ištempė.
Aš nieko nesupratusi stovėjau vietoje ir stebėjau Džo.
-Malonu matyti tave tokią ramią. - pasakė Džo - Man patinka kai žmogus taip ramiai laukia išlikimo žaidimo.
Aš pažiūrėjau į Debbę. Ji visa drebėjo.
-Sėskit ant kėdžių. - paliepė mums Džo.
Mes atsisėdome.
-Išlikimo pradžia! - suriko Džo.
Aš vis dar sėdėjau ir stebėjau viską, nesuprasdama nieko, bet ir klausinėti nebuvo kada.
-Pirma užduotis. Draugiškumas! - pasakė Džo - Pradėkim. Ką paliekate mūsų kolektyve?
Džo pradėjo visų merginų klausinėti kas geresnė. Ir aišku, visos sakė, kad reikia palikti Debbę.
-Vienas - nulis. Debbės naudai. - pasakė Džo.
-Kas per velnias. Kokia to žaidimo esmė? - neišlaikiusi paklausiau.
-Išlikimas. Kas pralaimi, tas būna nužudomas. - pasakė Dženifer sėdėdama ir juokdamasi iš manęs ant sofos.
-Tiksliai Dženifer. - pasakė Džo - Lola, tavęs neišgelbės net ir Derekas.
Aš sunerimau...
-Ei! Deivai, Taileri! Už ką jūs? - paklausė Džo.
-Už Debbę. - atsakė Taileris.
-Už Lolą. - atsakė Deividas.
Dereko salėje nebuvo. Jis nežinia kur buvo išėjęs.
-Gerai, aš balsuoju už Debbę, todėl du - nulis Debbės naudai. - nusišypsojo Džo.
Nekenčiu jo...

Galiausiai Derekas atėjo į salę.
-Kas čia vyksta? - paklausė jis.
-Žaidimas. - atsakė Džo.
-Negalima rengti žaidimų!
-Rodos pamiršai Derekai, kad aš turiu pilną teisę rengti įvairius žaidimus. - šyptelėjo Džo.
Derekas nutilo ir atsisėdo ant sofos, kuri stovėjo kampe.
-Dabar antra užduotis! Palikimas! Gražu ar ne? Paleiskit Debbės balso įrašą! - pasakė Džo.
Pasigirdo Debės balso įrašas: "Dženifer yra tikra kalė. Ji pati dulkinasi su Dereku, o stumia ant Lolos. Ją reikia pamokyti gerai. Ji kekšė..." balso įrašas baigėsi.
-Ką?! Debbe! Kaip tu galėjai?! Tu turi padvėsti kaip ir ta mūsų kekšytė Lola! - pratrūko Dženifer.
-Baikit, baikit merginos... - nuramino jas Džo.
Debbė tylėjo.
-Dabar Lolos palikimas jums! Pasakau, kad čia bus netikėtas koziris... - plačiai šypsojosi Džo.
Dabar pasigirdo mano balso įrašas: "
-Žinai Analija... aš nepasakiau dar tau svarbiausio dalyko.
-Tik nesakyk baisiausio... Po velniais Lola! Ką tau jis padarė?!
-Ana... aš galiu būti nėščia...
-Dieve! Nuo ko?!
-Nuo Dereko, nes aš tik...
-Gerai, gerai. Tai gali būti tiesa?
-Aš nesitikrinau dar.
-Lola... o tu pasakytum Derekui?
-Nežinau Ana... aš papraščiausiai nežinau... Aš... bijau jo. Jis mane tikrai nužudytų." Balso įrašas baigėsi. Tai buvo šiandieninis mano ir Analijos pokalbis. Jie ko gero tam ir davė tą atskirą kambarį mums, kad įrašytų mūsų pokalbius!
Aš stebėjau Dereko emocijas.
-Derekai, sveikinu! Esi tėvelis! - šaipėsi Džo.