Jos Vendeta [BAIGTA]

-29-

Aš jau stovėjau svetainėje. Deanas kalbėjo telefonu su Dereku.

Kodėl Deanas vengia kalbėti apie mane? Kodėl jis nepasakoja kaip pažinojo mane? Kodėl jis nėra atviras ir vengia kalbėti iki galo?
Aš pati sunerimau papasakojusi savo keršto planą Deanui... O gal jie yra paslapčia draugai? Gal jie nori prispausti mane prie sienos? Čia labai keblu... Aš labai gailėjausi, kad buvau atvira netinkamam žmogui.

Deanas baigė kalbėti ir priėjo prie manęs.
-Derekas truputį įsiutęs, bet aš noriu tavęs kai ko paklausti.
-Ko?
-Ar nori mano pagalbos kovojant prieš jį? - paklausė Deanas.
-Aš vis dar nepasitikiu tavimi. Tu vengi kalbėti iki galo, naudoji chloroformą ir mane nutildai... Aš nežinau tavo tikrųjų kėslų. - atsakiau.
-Džesika, tau reikėtų manimi pasitikėti, nes viena, tu Dereko neįveiksi. - pasakė Deanas.
-Įveiksiu. - pasakiau užtikrintai.
-Džiaugiuosi tavo optimizmu. - šyptelėjo jis.
Aš pasiėmiau rankinę ir joje ieškojau telefono. Išknaisiojusi visą rankinę, neradau jo.
-Velnias... kur padėjau telefoną? - sumurmėjau.
-Ak tiesa, aš paėmiau, nes jis leido įvairius garsus. Derekas labai dėl tavęs nerimavo. - atsakė Deanas rankose laikydamas mano telefoną.
Aš griubiai paėmiau iš jo rankų telefoną.
Telefonas buvo užtvindytas praleistais skambučiais.
-Kam jam aš reikalinga, kai jis taip mane pažemino? Jam dar atsirūgs... dvigubai... pažadu... - jaučiau gumulą gerklėje.
Deanas stebėjo mane.
Aš įkvėpiau giliai oro į plaučius.
Deanas atnešė vandens stiklinę.
-Ačiū. - padėkojau.
-Nėra už ką. - nusišypsojo Deanas.
Aš atsisėdau ant sofos ir laukiau Dereko.

Po dvidešimties minučių, išgirdau skambutį į duris.
Ten tikrai Derekas...
Deanas atidarė duris. Į jo butą įsiveržė Derekas.
-Kur Lola?! - įpykęs paklausė jis.
Aš atsistojau ir pažiūrėjau į Dereką.
-Buvai pametęs savo mergaitę, todėl truputį pasaugojau. - šyptelėjo Deanas.
-Seniai jos norėjai. Įsipildė tavo noras. - pasakė Derekas - Na, Lola, ateik pas mane.
Jis kvietė mane tartum šunį.
Aš sukandusi dantis žiūrėjau į jį.
-Užtenka terliotis, važiuojam iš čia Lola. - paliepė Derekas.
Aš priėjau prie Deano ir sukaupusi visą drąsą iškošiau pro dantis:
-Aš dabar esu Deano gaujoje.
Derekas pradėjo juoktis, o vėliau surimtėjo:
-Gražuole, dabar tu priklausai man, tu neturi savo nuomonės. Tu paprasta ir niekinga šokėja...
Deanas stebėjo viską sutrikęs.
-Žinai Derekai, aš esu jo gaujoje, todėl nešdinkis iš čia ir... ak taip, drabužius pasiimsiu. - šyptelėjau.
-Lola, tu negali būti jo gaujoje. - kuo ramiausiai pasakė Derekas.
-Tikrai? Sorry Derekai, jau apsisprendžiau. - plačiai nusišypsojau.
-Gerai mažute, matau nori truputį griežtumo ir šiurkštumo. - pasakė Derekas ir išsitraukė pistoletą.
-Tu nušausi ją? - paklausė Deanas.
-Nežinau, gal tave nušausiu, gal ją. - atsakė Derekas.
-Neišgasdinsi manęs Derekai. - kuo ramiausiai pasakiau.
Derekas tik nusišypsojo ir nukreipė pistoletą į Deaną.
-Lola, juk sakiau, kad nenoriu terliotis... - sumurmėjo Derekas.
Aš delsiau ir stovėjau vietoje.
-Derekai, mes visi žinom, kad trokšti mano mirties jau nuo seniai... - pradėjo Deanas.
-Užtenka! - surikau nutraukdama Deaną - Nušauk mane Derekai. Tai aš nenoriu būti tavo paprasta striptizo šokėja, tai aš nernoriu būti tavo nuosavybe!
Derekas sukandęs dantis žiūrėjo į mane.
-Nušauk mane! Nagi! Ko lauki?! - rėkavau.
-Užsičiaupk Lola! - užriko Derekas.
-Ko lauki? Nušauk ją. - įsiterpė Deanas.
Aš tylėjau ir giliai kvėpavau. Buvau nustebusi Deano žodžiais... Galbūt Deanas suprato, ką aš turiu omenyje prašydama Dereko mane nužudyti.
Derekas įdėmiai žiūrėjo į mane.
-Blefas... kažkoks blefas... Lola, einam iš čia ir visi lieka sveiki. - paliepė Derekas.
-Geriau mirčiau, negu eičiau su tokiu žmogumi, kuris pažemino mane prieš visus klubo lankytojus. - sušnypčiau.
-Lola, tai tik reitingai! Tu buvai tokia nepopuliari... - sarkastiškai kalbėjo Derekas.
Mano akyse pasirodė ašaros.

Deanas nebeištvėręs išsitraukė pistoletą.
-Dabar taip Derekai, palieki ją ramybėje, arba miršti! - suriko jis.
-Juokini mane... - pasakė Derekas.
Aš stovėjau nuošalyje. Jie buvo rimtai nusiteikę.
-Lola, tavo naujasis draugas mirs, jeigu neisi su manimi. - pasakė griežtai Derekas.
Aš stovėjau vienoje vietoje. Aš nenorėjau, kad čia kiltų kažkoks susišaudymas...
-Derekai, nors dar esame taikūs, bet jeigu vėl nukreipsi pistoletą į mane, tada taikos jau nebebus.
-Man nusispjaut... - sumurmėjo Derekas ir priėjęs prie manęs pasakė:
-Tu visada pralaimėsi man mažute.
Jis stipriai sugriebė man už riešo ir aš jam paklusau.

Mes jau vykome Dereko namų link.
Aš žiūrėjau pro langą. Derekas dar truputį patylėjęs paklausė:
-Ką jis tau sakė?
Aš nieko neatsakiau. Aš pykau ant Dereko visa siela už visa tai ką jis man padarė...
-Lola, čia buvo dėl reitingų... - pradėjo jis.
Man buvo nusispjaut ant tų jo reitingų...
Aš buvau nusisukusi nuo Dereko ir tylėjau. Kam iš vis aušinti savo burną dėl nieko?
-Pagalvojai apie tą pasiūlymą mainais į laisvę? - paklausė jis.
Kaip jis gali klausti manęs tokio durno klausimo?
-Sustok, aš užsimaniau į tualetą. - staiga paprašiau Dereko.
-Pakentėsi. - sumurmėjo Derekas.
-Sustok Derekai...
-Jau netoli namų! Pakentėsi! - užrėkė jis.
Aš nutilau. Iš tikrųjų nenorėjau į tualetą, aš norėjau nueiti į parduotuvę.

Po penkių minučių, pasiekėm namus.
Grįžę į jo namus, abu tylėjome.
Aš nuėjau į kambarį.
-Ką pasakė tau Deanas? - išgirdau Dereko balsą.
Aš tylėjau.
-Lola. - šį kartą griežčiau pasakė Derekas.
Aš toliau ignoravau jį.
Derekas priėjo prie manęs ir griubiai paėmęs man už peties atsuko mane į save.
-Kai kalbamės, tu žiūri man į akis, gražuole. - šyptelėjo Derekas.
Aš tylėdama grubiai numečiau jo ranką nuo savo peties.
-Seniai nebuvai nubausta kaip matau... - sumurmėjo Derekas.
Aš ėjau toliau nuo jo, o jis ėjo artyn manęs.

Jis prirėmė mane prie sienos. Aš jaučiau jo kūną labai arti savęs.
-Ką tau sakė Deanas? - paklausė Derekas sušnibždėdamas man į ausį.
Aš su savo rankomis stūmiau Dereką nuo savęs.
-Ką tau sakė Deanas?! - užrėkė Derekas.
Aš užsimerkiau ir susigūžiau.
Derekas švelniai paglostė mano plaukus.
-Nereikia manęs bijoti mano gražuole, tiesiog elkis su manimi kaip pridera ir atsakyk į mano klausimą. - šyptelėjo jis.
-Nieko... - tyliai pasakiau.
Derekas nusijuokė ir pagal tokią jo reakciją, supratau, kad jam toks atsakymas nepatiko.
-Daugiau nieko nenori atsakyti? - paklausė Derekas.
Aš tylėjau.
Derekas dar labiau prispaudė mane prie sienos ir pradėjo lėtai bučiuoti mano kaklą...
-Ne... prašau, tik ne vėl... prašau... baik... - maldavau jo.
Derekas nesiklausė manęs. Jis grubiai nuplėšė mano maikutę, o aš pradėjau ašaroti.
-Jeigu norėtum, būtų gerai. - suurzgė jis.
Aš iš visų jėgų trankiausi kumčiais, spardžiausi, bet nieko negalėjau padaryti.

Jis mane grubiai nustumė ant lovos ir nusimovęs savo marškinius ėjo link manęs... Aš nieko daugiau nelaukusi iš visų jėgų jam spyriau ir pataikiau tiesiai jam į veidą. Pamačiau kraujo dėmę ant patalynės. Aš išsigandusi pažiūrėjau į Dereką. Jis buvo sustingęs ir pilnas įtūžio žiūrėjo į mane.