Jos Vendeta [BAIGTA]

-33-

Dženifer išvežė greitoji. Debbė iš tikrųjų nužudyta. Šautinė žaizda jos galvoje. Policija kalbėjosi su Dereku.
Aplinkui buvo daug policijos ir žurnalistų...
Deividas stovėjo prie manęs.
-Tokio šūdo jau seniai nebuvo. - pasakė jis.
-Man pirmą kartą taip nutiko. - pasakiau.
Įsivyravo tyla. Aš stovėjau ir stebėjau viską, kas vyksta aplink...
-Gerai, turiu parvešti Sofiją namo. - pasakė Deividas ir nusimovęs savo paltą uždėjo man ant pečių.

Deividas tolo nuo manęs. Jis ėjo link savo mašinos. Aš jam dar  pamojavau...

Pasilikau viena ir mane apėmė gėdos jausmas... Aš užmiršau padėkoti Deividui už tai, kad jis mane išgelbėjo!

Aš įsižiūrėjau į vieną tašką... ir staiga išgirdau:
-Lola! Lola! Lola!
Atsisukusi pamačiau atbėgančią link manęs Analiją. Ji mane stipriai apsikabino:
-Maniau, kad tavęs netekau...
-Aš taip pat Analija... maniau, kad tavęs netekau...
-Kas čia buvo įsiveržę? Ir kas tas lavonas kurį išnešė? - klausinėjo Analija.
-Kas buvo įsiveržę - aš nežinau... bet žinau, kad jie nužudė Debbę, o Dženifer pašovė. - atsakiau.
-Debbę? Jie nušovė ją?
-Taip Ana... Aš likau tik per stebuklą gyva. Mane išgelbėjo Deividas.
-Sakyčiau Deanas, bet... jis negali. - pasakė Analija.
-Yra ir daugiau gaujų, Ana... - pasakiau.
-Tu net neįsivaizduoji Lola... Kai jie mane išvarė, aš nubėgau prie Dereko ir jam pasakiau, kad tave jie gali nužudyti. Žinai ką jis pasakė? Jis pasakė: "Man nerūpi!". Šūdo gabalas...
-Nieko keista Ana, juk mėginau aš jį nudobti... - atsidusau.
-Derekas yra šūdo krūva! Jis net nesitengia tavęs apsaugoti... net kai esi nė... - pradėjo kalbėti Analija, bet Derekas ją pertraukė:
-Pabaik Ana.
-Kai... kai... esi nėė... am... nie... niekas... - sutriko Analija.
-Jis žino Ana... - pasakiau.
-Kad tu..? - paklausė Analija.
-Taip, kad aš nėščia. - atsakiau.
-Ana, aš tikrai labai blogas tėvelis. - sarkastiškai nusišypsojo Derekas.
-Gerai, aš galbūt išeisiu iš čia... - šyptelėjo Analija.
-Gali eiti. Jau seniausiai gali eiti. - pasakė Derekas.

Analija mus su Dereku paliko vienus.
-Kaip matau Deividas net ir savo paltus dovanoja tau kai yra su Sofija. - pasakė Derekas žiūrėdamas į Deivido paltą.
-Svarbiausia, kad man šilta dabar. - šyptelėjau.
-Kartais nepasmirsi Deivido prakaito smarve? - pašaipiai paklausė Derekas.
-Aš to ir trokštu. Man patinka Deivido kvapas. - atsakiau.
-Gerai, imk savo drabužius ir rankinę, nes į klubą neįeisi. - pasakė Derekas.
Aš pasiėmiau savo drabužius.
-Persirenk mašinoj savo drabužiais Lola. - paliepė Derekas.
-Mes juk namo važiuojam. - pasakiau.
-Užsuksim į parduotuvę ir dar į vieną vietą. - pasakė Derekas.
-Kur dar užsuksim? - paklausiau.
-Renkis. - paliepė Derekas.

Aš vis dėlto apsirengiau.
-Tai kur mes dar užsuksim? - paklausiau.
-Ten kur reikia. - atsakė Derekas.
-Gerai. Man nerūpi. Neatsakai - nereikia. - sumurmėjau.

Mes jau važiavome miesto gatvėmis.
-Tu miegojai tik su manimi per pastaruosius mėnesius? - staiga paklausė Derekas.
-Taip. - atsakiau.
-O Deividas? - paklausė Derekas.
-Mūsų visiškai niekas nesieja. - atsakiau.
-Dabar tai taip, bet aš kalbu apie seniau kai tu pabėgai su juo nuo manęs. - pasakė Derekas.
Aš nusijuokiau. Net nežinau kodėl.
-Tai buvo? - paklausė Derekas.
-Ne. Deividas tik draugas. - atsakiau.
Aš žinojau dėl ko Derekas klausinėja manęs viso to. Jis nori įsitikinti ar jis vaiko tėvas.
-Ar tu rimtai laukiesi? - paklausė jis.
-Nežinau Derekai, aš nežinau. Aš tik įspėju. - atsakiau.
Įsivyravo tyla.
-Derekai... o tu... nori... būti tėvu? - paklausiau.
Derekas žiūrėjo susikoncentravęs į kelią.
-O tu? - neatsakęs į mano klausimą, paklausė jis.
-Aš negaliu pasakyti ar noriu, aš... labiausiai noriu vaiko iš meilės, bet ne iš... - atsakiau.
-Bla, bla... bobiškos filosofijos ir mąstymai.
-Gal ir taip... Derekai, gal ir taip. Bet žinai ką? Mes žmonės. Mes nesame plėšrūnai, kokiu tu įsivaizduoji save... Geriau prisimink, kad niekada negausi nieko per prievartą.
-Mažute, tu gali kalbėti ką tik nori, bet manęs neperkalbėsi. - pasakė Derekas.
-Aš žinau tai. - pasakiau.
Isivyravo vėl nejauki tyla.
Derekas tikras šlykštynė. Jis nesupranta kito žmogaus jausmų. Jis sociopatas. Šlykštynė sociopatas.
Kiekvieną kartą važiuodama su juo, aš pažvelgiu į jį. Tada mane užvaldo pyktis. Žiūriu į jį ir jaučiu nenumaldomą pyktį...

Derekas sustabdė mašina prie prekybos centro.
-Lola, tikiuosi žinai ką tau reikia nusipirkti. - pasakė Derekas.
Aš linktelėjau ir išlipau iš mašinos.
Įėjusi į vidų, pirmiausia nuėjau į vaistinę. Vaistinė buvo didelė. Priėjusi prie kasos paprašiau gražia šypsena besišypsančios vaistininkės nėštumo testo. Ji man padavė jų net penkis ir paaiškino kaip jais naudotis bet priminė, kad testas gali meluoti.

Atsisveikinusi su vaistininke išėjau į lauką ir giliai įkvėpusi oro, įsėdau į mašiną. Ko gero čia vienintelis toks prekybos centras, kuris dirbo visą parą. Pažiūrėjusi į telefone esantį laikrodį, aš nustebau, kad tas prekybos centras, o ypač vaistinė tokiu laiku dar gali dirbti. Buvau nustebinta... Juk dabar 2:34... naktis.
Mašinoje sėdėjau viena. Derekas dar nebuvo grįžęs. Sėdėdama užsimaniau miego... Patogiau atsirėmiau ir užmigau...

Kita diena:
Staiga išgirdau kažkieno trumpą kosulį. Aš nenorėjau atsikelti, todėl net neatsimerkusi nusisukau į kitą pusę. Atrodo jau beveik panirau į miego būseną, bet besivartydama lovoje, prie kažko prisiliečiau. Atsimerkusi pamačiau šalia gulintį Dereką. Aš nedelsusi iššokau iš lovos. "Bruh... kodėl mes kartu... vienoje lovoje..." - pasišlykštėjau savo mintyse žiūrėdama į Dereką.
Apsižvalgiusi supratau, kad aš esu ne Dereko bute...
Buvau su drabužiais, o Deivido paltas numestas ant fotelio kampe...
Pažiūrėjau į laikrodį kabojantį ant sienos, šešiolika minučių po devynių... Atsisukau į miegantį Dereką.

Aš nusprendžiau sužinoti kur esu. Apsimoviau batus. Tyliai išėjusi iš kambario, pamačiau ilgą kolidorių. Buvo tylu ir nieko nesigirdėjo... Uždarius kambario duris, pajutau, kad kažkas nukrito ant žemės. Pamačiau kažkokią lentelę... Pakėlusi nuo žemės supratau, kas čia per daiktas. Tai buvo ta lentelė kuri kabinasi ant durų rankenos su užrašu "Netrukdyti!".
Aš esu viešbutyje. Tik kodėl Derekas mane čia atsivežė?
Užkabinusi lentelę atgal ant durų rankenos, pradėjau eiti kolidoriumi tolyn.
-Lola?! - išgirdau kažkieno balsą už nugaros.
Atsisukusi pamačiau Deaną. Šiek tiek nustebau, kad jis čia yra.
Aš pradėjau eiti link jo, jis taip pat artėjo prie manęs.
-Wow... Tu čia irgi. - šyptelėjau.
-Taip Lola. O kokiais reikalais čia esi? - paklausė Deanas.
-Palauk Deanai, čia yra ir Derekas, o aš noriu su tavimi pasikalbėti... gal žinai kur yra vieta? - paklausiau.
-Einam. - paliepė man Deanas.
Aš ėjau jam iš paskos ir žvalgiausi.

Mes nuėjome į barą, kuris yra viešbučio viduje.
-Čia mes galime pasikalbėti. - pasakė Deanas.
-Ar tu užpuolei Dereko klubą? - paklausiau griežtai.
-Ak, mačiau per televiziją vakar. - atsakė Deanas.
-Ar čia buvo tavo darbas? - vėl paklausiau.
-Ne. Aš negaliu to daryti.
-Bet aš įtariu tave...
-Dieve, Lola... nejaugi nėra kitų gaujų Niujorke?
-Yra Deanai, bet tu įtakingas.
-Na ir kas Lola...  aš to nedariau. Tas įsiveržimas buvo visiškai ne mano sugalvotas. Be to, tu pati eini prieš Dereką, kodėl stengiesi surasti kaltininką?
-Taip Deanai, aš esu prieš Dereką, bet aš trokštu išsiaiškinti kas tai padarė.
-Kodėl? Nejaugi, nori padėkoti ir įteikti medalį jiems už tai? - paklausė Deanas.
-Aš buvau vos nenužudyta ir per plauką išsigelbėjau. Džo įtraukė mane į savo išgalvotą žaidimą "Išlikimas", aš jį pralaimėjau ir tas užpuolimas faktiškai išgelbėjo man gyvybę. - atsakiau.

Staiga pamačiau ateinantį Dereką į barą.
-Nesvarbu Lola, aš viską išsiaiškinsiu. - pasakė Deanas.
-Fuck! Derekas ateina. - pasakiau.
Deanas atsisuko ir pamatė jį.
-Nieko tokio, pakalbėsim visi kartu, gal Derekas kažką žino... - pasakė Deanas.
Aš nervingai gniaužiau kumščius... Nenorėjau, kad čia būtų Derekas...

Tas jausmas kai tu pasharini, bet nepasisharina... -.-