Jos Vendeta [BAIGTA]

-70-

Šiandien nusprendžiau neiti į klubą. Nenorėjau sutikti nei Dereko, nei Analijos.

Labai jaučiausi purvinai dėl visko... Bet... ką aš mėginu apgauti? Aš atėjau čia atkeršyti, o neieškoti draugų. Aš atėjau susitvarkyti savo gyvenimą, sunaikinti savo skausmą. Aš žinau, kad galiu atkeršyti, o tuo įsitikinau po pokalbio su Dereku. Aš galiu jį palenkti į savo pusę ir galiu pasinaudoti savo gudrumu.

Mano silpnybės per visą tą laiką neleido įgyvendinti savo tikslo. Tos silpnybės - Deividas ir Analija.  Dabar žinau, kad jie daugiau nesipainios mano kelyje...

Aš išėjau iš viešbučio. Eidama gatve sumaniau paskambinti Deanui. Jis man padės nudėti Dereką...
Išsitraukusi telefoną paskambinau Deanui ir susitariau susitikti su juo kavinėje, kuri buvo visai netoliese manęs.

Po dvidešimties minučių jau laukiau Deano. Nuobodžiai bežiūrėdama pro šalimais esantį langą, pajutau prisilėtimą ant peties. Atsisukusi pamačiau Deaną. Jis man nusišypsojo, o aš jam atgal.
-Labas Lola. - pasisveikino jis ir atsisėdo priešais mane.
-Sveikas. - pasisveikinau.
-Kiek pamenu sakei, kad daugiau nesusitiksim. - šyptelėjo jis.
-Jeigu sudariau su tavimi sąjungą, tada turiu su tavimi ir būti iki galo. - šyptelėjau.
-Tas tiesa. - atsiduso Deanas.
-Aš noriu juo atsikratyti Deanai. Šiandien buvau susitikusi su juo. Jis pasakė tai, kad aš jam patinku. - pradėjau viską dėstyti Deanui.
-Šitai nenaujiena. Aš jau žinojau, kad tu jam patinki.
-Pasirodo jis jau seniai žinojo mano tikrąją tapatybę. Jis tik žaidė su manimi. Jis atpažino mane...
-Hm... Kiek pažįstu Dereką, jis tau pasiūlė kažką?
-Taip. Jis siūlė man tapti jo nuosavybe. - atsakiau.
Deanas giliai atsiduso ir atsirėmė į kėdės atlošą.
-Aš noriu jį nudobti. Kuo greičiau. - pasakiau.
-Pasiekei aukštą lygį Lola. Tapk jo nuosavybe. Aš dabar ką tik kai ką sugalvojau.
-Maždaug... ką?
-Aš duosiu tau savo geresnį ginklą. Tu nueisi pas Dereką. Ginklą paslėpsi kokioje nors vietoje, o pati pasakysi Derekui, kad sutinki ir turėsi surasti jo raktus. Juos paimti ir neduoti jam. Supranti ką turiu omenyje? Pati turėsi ryte jį išsivilioti į apleistą statybvietę. Jis turi būti be ginklo. Mes ten jau būsim pasaloje kai žinute duosi man ženklą. - dėstė savo planą Deanas.
-Oho. Kaip greitai sugalvojai... - nustebau.
-Na, aš tik sudėjau kelis galvotus planus į vieną. Aš tikiu, kad tu esi protinga ir tu padarysi viską ką reikia.
-Aš tai padarysiu. - nusišypsojau.
Deanas nusišypsojo taip pat.

Mes išėjome iš kavinės. Deanas įsodino mane į savo mašiną.
Jis padavė man savo ginklą ir užvedė mašiną.
-Ačiū, ką aš be tavęs daryčiau... - padėkojau.
-Čia tik mažas reikalas kuo aš padedu tau... - atsiduso Deanas.
-Daug. Man reikėjo kažkokio žmogaus, kuris kažkiek man spirtų į užpakalį. - šyptelėjau.
-Lola... O ką tu darysi po visko? - paklausė Deanas.
-Am... pirmiausia atsikratysiu savo netikro vardo, vėliau slapatysiuosi nuo farų... Ak, dar prisigersiu kokiame nors bare. - nusijuokiau.
-Man labai malonu su tavimi dirbti. Tu mane išgelbėjai ne kartą ir galėtum likti mano gaujoj.
-Ne. Man jau pakanka gaujų ir visko. Aš dabar noriu laisvės ir nusiplauti rankas po visko.
-Suprantu. Aš taip pat taip noriu. - šyptelėjo Deanas.
-Tai mesk viską. - pasakiau.
-Neturiu kur ir kaip. Visas tas pasaulis jau tapo mano tikruoju pasauliu.
-Galim dingti kartu. - pasakiau.
Deanas atsisuko į mane. Aš žiūrėjau į jį.
-Um... žiūrėk į kelią... - sumurmėjau.
-Ak taip... - lyg iš miegų atsibudęs sumurmėjo Deanas.
Visą kitą kelio dalį važiavome tylėdami. Aš žiūrėjau pro langą ir galvojau kaip reikės susitvarkyti su Dereku...

Deanas atvežė mane prie viešbučio. Išlipusi atsisveikinau su juo ir nuėjau.

Nusigavusi iki savo buto, pažiūrėjau į Analijos buto duris...
-Ne. Pamiršk. - griežtai tariau sau ir nuėjau į savo butą.
Įėjusi į vidų, giliai įkvėpiau oro ir užsimerkiau.
Nupėdinusi į savo kambarį atsistojau prieš veidrodį. Rankose turėjau ginklą.
-Aš tai padaryisu šiandien. Būtinai. - pasakiau.
Aš stebėjau save veidrodyje. Atrodžiau labai pavargusi...
-Dabar išsimiegosiu ir pradėsiu tai, ką reikia. - vėl pasakiau sau.
Aš greitai nusimoviau savo švarkelį ir kritau į lovą...

Kai atsikėliau, atėjo vakaras. Atsibudau nuo stipraus barbenimo į langą. Tai buvo lietus... Pažiūrėjau į laikrodį. Iki savo plano turiu dar kelias valandas... Vis dėlto nusprendžiau po trupučiuką ruoštis.

Nuėjusi nusiprausiau po dušu, pasidariusi kelis sumuštinius pavalgiau, persirengiau ir pasiėmiau Deano ginklą. Jį įsidėjau į savo rankinuką.
-Man reikės kažko... kas nužudys mano protą... - tyliai sumurmėjau.
Visiškai susiruošusi, išėjau iš viešbučio.

Lauke siaubingai lijo, o aš neturėjau skėčio... Ėjau gatve ir jutau kaip po truputį mano kūną plovė lietus.

Jaučiau, kad man nepasiseks. Žinojau, kad Derekas supras mano planą ir man kažką padarys. O ką? Panaudos prievartą? Aš to nebebijau. Dabar tikrai. Jau to nebijau nei trupučio. Kas tas orumas ir garbė? Kas ta mano siela? Tiek orumas ir garbė, tiek siela yra ant tiek sutrypti, kad aš jau daugiau nieko nebejaučiu... Nebebijau aš Dereko. Nebebijau ir mirties. Dabar galiu žengti pilna koja ten kur kai kurie žmonės negalėtų įžengti. Dabar esu pasiruošusi įvykdyti savo teisingumą. Jeigu ne dėl savo gyvenimo, tai dėl mamos.

Eidama išvydau barą. Įėjau į vidų. Priėjusi prie staliuko, užsisakiau kelis butelius burbono.

Sėdėdama prie staliuko gurkšnojau vieną butelį po kito. Stebėjau žmones praeinančius pro šalį. Nors išgėriau kelis butelius, bet nieko nejaučiau. Vis dar blaivi...

Kavinėje prasėdėjau 3 valandas. Pažiūrėjusi į laikrodį, pamačiau, kad jis jau rodo vienuoliktą valandą vakaro...

Išėjau iš baro ir ėjau link Dereko buto. Jaučiau kaip mano kiekviena kūno ląstelė buvo pasiruošusi bet kam, kas manęs laukė. Jaučiau, kaip mano mintys rėkė: "nužudyk jį". Pagaliau nebejaučiau tos pusės, kuri visados man rėkė palikti viską. Dabar manyje nebeliko nei trupučio gailesčio ar kažko gero...

Lauke lijo. Aš buvau visa šlapia. Ėjau link savo tikslo ir kas su sekunde artėjau...
-Nekenčiu lietaus. - sušnibždėjau ir iš karto pasileidau bėgti.

Nežinau kiek buvo likę laiko... Nežinau per kiek laiko atbėgau, bet jau pasiekiau didelį dangoraižį, kuriame yra Dereko butas. Giliai atsikvėpusi įėjau į laiptinę. Priėjusi liftą, užkilau į viršų.

Dabar stovėjau prie Dereko buto durų. Nežinau kodėl, bet dar truputį dvėjojau... Galiausiai įkvėpiau oro giliai į plaučius ir paspaudžiau mygtuką. Laukiau kol atsidarys buto durys.

Buvau labai šlapia, kad net man nuo plaukų krito lašai...
Tas laukimas truko visą amžinybę... neiškentusi, pradėjau belstis, pradėjau nervingai spaudinėti durų skambučio mygtuką, bet vis dar niekas neatsiliepė...

Pagaliau durys atsidarė. Prieš save pamačiau Dereką. Jis atrodė labai pavargęs...
Aš žiūrėjau į jį, o jis į mane...

Are you ready? 😏