Jos Vendeta [BAIGTA]

-23-

Žaizda buvo pakankamai gili ir stipriai kraujavo.

Derekas mane paguldė ant sofos.
-Kas per šūdas Lola? - sumišęs paklausė Derekas.
Mano rankos buvo kruvinos. Aš žiūrėjau į jas.
-Nesuprantu, ką daryti... - pasimetė Derekas.
-Stipriai užspausti žaizdą. - patariau.
Jis susirado vaistinėlės dėžę ir kažkokiu skuduru, užspaudęs laikė mano žaizdą.
-Nieko nebus, skambinu greitajai... - sumurmėjo Derekas.
Jis surinkęs bendrąjį pagalbos numerį paskambino...

Derekas vis dar kalbėjosi telefonu, o man ėmė darytis silpna...
-Palauk Lola... dar palauk truputį... - pasakė Derekas.
-Nereikia. Nereikia, kad būtų pradžia ir pabaiga to pačio žmogaus... - ištariau užsimerkusi.
-Apie ką tu šneki? - nesuprato Derekas.
-Nesvarbu, aš tik noriu miego. Pakalbėsim rytoj. - atsakiau.
-Lola, ne rytoj... Girdi? Ne rytoj... mums reikia kalbėtis dabar.
-Aš tokia pavargus...
-Nesvarbu, tik dabar turim pasikalbėti.
-Aš noriu velniškai miego, o tu nežinai apie ką kalbėtis...
-Gerai Lola... am... kodėl tu tokia pavargus?
-Aš sunkiai dirbau šiandien.
-Šūdas... - sumurmėjo Derekas.
-Kur tu jį matai? - paklausiau.
-Kas tau dedasi po velnių? Tu gal girta? - klausinėjo Derekas.
-Būtų gerai, kad būčiau girta, tik man labai skauda... - atsakiau.
Derekas nervavosi, o aš jau užsimerkiau.
-Lola, pabusk. - paliepė Derekas.
-Aš noriu miego! - sustaugiau.

Staiga išgirdome skambutį į duris. Į vidų įlėkė greitosios pagalbos darbuotojai.
-Buitinis konfliktas? - paklausė moteriškė.
-Ne, tik mergina pati sau į pilvą įsidūrė peilį. - atsakė Derekas.
-Nepykite, bet turiu iškviesti policiją.
-Gerai, galite.
Daktaras sutvarkė mano žaizdą.
-Rankose yra šukių. - pasakė mane apžiūrėjęs daktaras.
-Iš kur? - paklausė Derekas.
-Gerai, atvažiuos čia policija ir apžiūrės butą, o mes vežamės merginą, nes jai skubiai reikalinga operacija. - pasakė daktaras.
-Aš į ligoninę atvažiuosiu vėliau, surinkęs jos daiktus iš kambario... - pasakė Derekas.
Aš praradau sąmonę...

Kitą dieną:
Atsipeikėjau jau gulėdama lovoje... Apsižvalgiau. Aplink baltos sienos.

Kažkas atėjo. Pamačiau nepažįstamą vaikiną su gėlėmis, bet jis man buvo kažkur matytas.
-Labas Lola. - pasisveikino jis.
-Kas tu? Kur aš? - klausinėjau.
-Na, tu esi ligoninėje. - atsakė jis.
Aš kėliausi iš lovos.
-Nesikelk, tau negalima. - pasakė jis.
-Tu daktaras? - paklausiau.
-Ne, aš tik noriu tavęs paklausti kelių klausimų. - atsakė jis.
Aš atsidusau.
-Ar esi pasiruošusi atsakyti į klausimus? - paklausė jis.
Aš linktelėjau.
-Ar Derekas tave šitaip sužalojo? - paklausė jis.
-Aš... neatsimenu... aš nežinau... - atsakiau.
-Čia tau gėlės. - jis padavė man gėles.
-Ačiū. - padėkojau.
-Mes dar susitiksim. - pasakė jis.
-Kas tu? - paklausiau.
-Aš tyrėjas. - atsakė jis ir išėjo iš palatos.
Aš nesupratau kodėl esu čia... kas man atsitiko?

Aš atsisėdau ir staiga mano kūną perėjo stiprus skausmas...
Pamačiau pleistru užklijuotą šoną.
-Kas per velnias... - sumurmėjau.

Į palatą atėjo gydytojas.
-Man pasakė, kad jūs atsigavote. - pasakė jis.
Aš linktelėjau.
-Jūsų vaikinas ieško jūsų asmens dokumentų, kol jis juos atgabens, aš pasikalbėsiu su jumis. - pasakė jis.

Mano asmens dokumentai suklastoti... ir nežinau kur jie... šūdas...
-Panele, ar jus kažkas užpuolė? - paklausė jis.
-Aš nežinau... aš nepamenu. - atsakiau.
-Aišku... - sumurmėjo jis ir kažką užsižymėjo savo sąsiuvinyje - Ar jūs pasitikite savimi?
-Atsiprašau?
-Ar pasitikite savimi?
-Negaliu pasakyti... Tikriausiai taip.
Jis vėl užsižymėjo kažką savo sąsiuvinyje.
-Ar kai įskaudinate kitą žmogų jaučiate skausmą savyje?
-Taip. - atsakiau minutę pagalvojusi.
-Ar lankėtės pas psichologus pastaruosius dvejus metus?
-Taip.
-Ar vartojate raminamuosius?
-Taip.
-Ar dažnai žalojate save?
-Aš nežaloju savęs...
-Hm... Ar jus užklumpa nerimas, kažkokie prisiminimai?
-Taip. Dėl raminamųjų retai taip būna.
-Žinote, ko gero jums yra asmenybės sutrikimas. - pasakė daktaras.
-Taip, po vieno skaudaus įvykio. - pritariau jam.
-Po kokio įvykio?
-Po išprievartavimo, aš vaikštau vis dar pas psichologus ir geriu raminamuosius. Aš nemanau, kad dėl asmenybės sutrikimo aš galėčiau atsirasti čia. - atsakiau.
-Žinote, kada prasideda sunkesnė šios psichologinės ligos forma, jūs atsiduriate ir tai kartosis vis dažniau. - paaiškino daktaras.
-Aš nežinau kas man buvo, kodėl aš nieko nepamenu?
-Kadangi jūs vartojate raminamuosius, jums susikaupė visas skausmas į vieną ir galbūt jūs pamiršote išgerti raminamųjų prieš miegą. Viskas ką siūlau jums, tai vartoti raminamuosius, lankytis pas psichologą arba psichiatrą ir sėkmingai pašalinti visų tų prisiminimų dirgiklį. - patarė daktaras.
"Pašalinti visų tų prisiminimų dirgiklį." - pakartojau mintyse.
-Viso, ir linkiu pasveikti. - nusišypsojo daktaras ir išėjo iš palatos.
-Man reikia sužinoti kodėl aš esu čia... - pasakiau sau ir nusisukusi į lango pusę po dešimties minučių užmigau...

Pamiegojusi daug laiko, atsibudau.
Atsibudusi pamačiau fotelyje prie manęs sėdintį Deividą. Jis buvo užsnūdęs.
Aš plačiai nusišypsojau.
-Deividai. - sušnibždėjau.
Jis nepabudo.
-Deividai. - sušnibždėjau vėl.
Jis nereagavo.
Nuo savo stalelio paėmiau mažą sulčių pakelį. Atsigėrusi iš jo, mečiau jau tuščią sulčių pakelį į Deividą.
Sulčių pakelis atskriejo tiesiai Deividui į galvą. Jis pabudo:
-Kas? Kas čia?
Aš pradėjau garsiai juoktis.
-Lola! - apsidžiaugė Deividas.
-Atėjai aplankyti... Iš kur sužinojai, kad esu čia? - paklausiau.
-Derekas atvažiavo į darbą susirūpinęs ir be tavęs. Aš išmušiau visą informaciją ir atvažiavau čia. - atsakė Deividas.
-Man įdomu kaip galėjai mane aplankyti? - paklausiau.
-Taip, tu žinai, kad ligoninėje yra didelis saugumo lygis, bet gaujos narys moka tai daryti... - pasakė Deividas, bet staiga įsižiūrėjo į pamerktas gėles - Gražios gėlės. Derekas tikrai negalėtų tau dovanoti gėlių...
-Aš iš viso šiandien nemačiau Dereko. Gėlės tai nuo tokio malonaus bylų tyrėjo, jis apklausė mane.
-Sakai iš tyrėjo... na, aš nežinau, kad kažkoks paprastas tyrėjas neštų gėlių šiaip sau.
-Gal tiesiog norėjo parodyti pagarbą. Tu tai be gėlių atėjai. - nusijuokiau.
-Aš tau Lola būčiau atnešęs gėlių, bet nenoriu pyktis su Dereku. Pas mus gaujoje gėlės - didžiausia pagarba merginai, o mūsų gauja...
-Jūsų gauja menkina merginas ir pagarba merginoms yra uždrausta. - užbaigiau Deivido sakinį.
-Taikliai. - pasakė Deividas - Ko tavęs klausinėjo tas tyrėjas?
-Paklausė ar Derekas mane sužalojo. - atsakiau.
-Ką tu jam atsakei?
-Nieko. Aš pasakiau nežinau ir neatsimenu, nes iš tikrųjų aš nieko nepamenu.
-Tik to paklausė?
-Taip.
-Lola, ko gero čia nebuvo joks tyrėjas... Čia galėjo būti Deanas.
-Na, jis buvo aukštas, su kostiumu... jis atrodė kaip tikras tyrėjas. - nesutikau su Deividu.
Deividas giliai atsiduso.
-Kodėl manai kad ten galėjo būti Deanas? - paklausiau.
-Gal ir ne jis, bet jo gaujos nariai. - atsakė Deividas.
-Bet... kaip kaip jie gali čia patekti?
-Jie įtakingi kaip ir mes, jie bet kada gali čia patekti.
-Nelabai ir noriu čia būti. Jie gali mane nužudyti...
-Tu esi reikalinga Deanui.
-Kodėl?
-Tik jis gerai žino atsakymą į šį klausimą... - atsiduso Deividas.
Aš sunerimau.
-Klausyk Lola, aš jaudinuosi dėl tavęs taip pat, todėl... - Deividas išsitraukė iš kišenės pistoletą - Noriu, kad turėtum šitą, jeigu atsitiks kas... žinai ką daryti.
Aš plačiai nusišypsojau.
Staiga suskambo Deivido telefonas. Jis pažiūrėjo į jį ir pasakė:
-Gerai Lola, man reikia eiti. Aš noriu sužinoti daugiau detalių apie tavo atsiradimą čia, todėl susitiksim.
Jis pabučiavo man į kaktą.
-Iki Deividai. - atsisveikinau.
-Iki Lola. - atsisveikino jis ir išėjo iš palatos.
Aš patogiai įsitaisiau lovoje ir vėl po kažkiek laiko užsnūdau.