Jos Vendeta [BAIGTA]

-26-

Po savaitės:
-Tave jau galime išrašyti iš čia. - plačiai nusišypsojo psichologas atėjęs į mano palatą.
-Tokios žinios jau laukiau seniai. - nusijuokiau.
-Daug kas nori grįžti namo. - pasakė jis.
-Aš nelabai noriu grįžti namo, bet čia mano laisvė labiau apribota ir nėra veiklos čia. - atsakiau.
-Kaip paskutinieji pusryčiai šioje ligoninėje? - paklausė jis pažvelgęs į tusčią lėkštę.
-Labai patiko. - nusišypsojau.
-Gerai, paskambinsim Heilui, kad jis gali jau jus parsigabenti namo. - pasakė psichologas ir išėjo pro duris.

Mane supykino. Aš nieko daugiau nelaukdama nubėgau į tualetą ir išsivėmiau.
"Ko gero man šis maistas netiko... " - pagalvojau.
Išsivėmusi pradėjau po truputį tvarkytis. Kartas nuo karto man nudurdavo per tą žaizdą, nes ji nebuvo visiškai užgijusi.

Per visą savaitę mane tikrino visapusiškai, bet labiausiai jie tikrino mano psichinę būseną. Galiausiai man nustatė tai, ką jau seniai pati žinojau - asmenybės sutrikimą. Ši psichologinė liga, yra nepavojinga, bet kaip man, ji yra nemielas zuikutis. Tad be raminamųjų aš būsiu nevaldoma monstrė. Būtent šis asmenybės sutrikimas man sukėlė kitą sutrikimą, lyg šizofreniją ar kažką tokio panašaus. Šis atvėjis yra retas ir jis ištinka tokiems kaip aš žmonėms.

Taip pat per visą tą laiką galvojau apie Dereko kišamą pasiūlymą, nuo jo mane atkalbinėjo Deividas. Ir aš ko gero kažką sugalvosiu geresnio už Dereko pasiūlymą. Deividas teisingai sako. Derekas blefuoja. Jis nori gauti iš manęs tai, ko aš nenoriu jam duoti.
Viena mano kūno pusė sako trauktis, kita sako Dereką nudobti čia ir dabar, o tai padarius išvykti toli nuo Niujorko, dar kita dalis man tiesiog rėkia: "Išlauk tinkamo momento Lola... Tapk gaujos nare, turėk priėjimą prie visko ką ta gauja turi, o tada įgavusi jo pasitikėjimą, smok jam kiek gali!" Visa tai yra mano galvoje, tartum rėkiantys trys balsai ir mane verčiantis elgtis spontaniškai.

Nepamiršau ir Deano. To paslaptingojo Deano. Trokštu su juo susitikti, bet dabar manau, kad jis galbūt apsigalvojo susitikti su manimi, arba tiesiog Derekas gerai pagrasino jam. Žodžiu, jo nemačiau ir galbūt nematysiu... kas čia žino, bet pati nebedėsiu jokių pastangų.

Taip apie viską dar apmąstydama susidėjau visokius daiktus ką turėjau, ir apsirengiau. Atsisėdau ant sofos, kuri buvo palatoje, ir laukiau Dereko.

Maždaug daugiau nei po pusvalandžio pasirodė Derekas.
-Pagaliau. - pavarčiau akis.
-Tikiuosi išgydė tavo pamišimą. - atsiduso Derekas.
-Hm... ko gero nelabai. - šyptelėjau.
-Gerai, einam iš čia. - pasakė Derekas.
Mes išėjome iš ligoninės.
Aš giliai įkvėpiau gryno oro. Buvo smagu būti lauke.

Derekas ir aš įsėdome į jo prabangią mašiną.
-Apgalvojai mano pasiūlymą? - paklausė Derekas kai jau pajudėjome link namų.
-Taip, bet jeigu galios mano sąlygos. - atsakiau.
-Dar tavo sąlygos... - giliai atsiduso Derekas - dėstyk, gal išpildysiu tavo norus.
-Pirmas, jokio šiurkštumo.
-Šitą galiu išpildyti.
-Aš to nemanau... Antra, jokių prisilietimų.
-Kaip suprasti? - paklausė Derekas.
-Negalėsi manęs liesti. Trečia, jokių deep pokalbių. Ketvita, jokių bučinių. Penkta, jokio sekso. - atsakiau.
Derekas pradėjo juoktis.
-Jeigu nebus tai ko noriu, nebus tos dienos. - griežtai pasakiau.
-Mažute, manai aš išpildysiu tau šias sąlygas ir paleisiu tave į laisve? - tramdydamas juoką paklausė Derekas.
-Tada sorry, aš pati išsikraustysiu. - pasakiau.
-Lola, tu pati atėjai į mano klubą, pasirašei sutartį, kad visas tavo gyvenimas atitenka man. Aš galiu kontroliuoti tave, Dženifer, Analiją, Kylie, Suzan ir visas kitas...
-Tu jų gyvenimo nekontroliuoji Derekai, kodėl aš turiu padovanoti tau dieną? Kodėl aš turiu gyventi pas tave? - pratrūkau.
-Maniau, kad tu ir Analija esate artimos... - sumurmėjo Derekas.
-Prie ko čia tas?! Jeigu sakai, kad tu esi svajonė visų merginų, kodėl tu su kitomis taip nesielgi kaip su manimi?!
-Tu nieko nesupranti Lola. O kalbant apie tave ir Analiją, mane nustebino tai, kad tu ir ji vis dėl to viena kitai visiškai nieko neišsipasakojate.
-Ko neišsipasakojame?
-Pasikalbėk su Analija. - šyptelėjo Derekas.
-Tai jeigu tu kažką žinai apie ją, sakyk. - pasakiau.
-Bus idealiausia, kad jūs pasikalbėsit. - pasakė Derekas.
Aš giliai atsidusau. Norėjau dar kažką jam pasakyti, bet... nutilau. Derekas kalba kažkokią nesamonę ir nori išsisukti nuo mano klausimų.
Taip, aš esu pati kalta, kad pasirašiau apakinta keršto tą sušiktą sutartį net neperakaičiusi...

Mes grįžome namo. Tiksliau į Dereko butą. Man nesinorėjo vadinti tą vietą namais, bet kažkodėl tas įprotis mane užvaldė.
-Dabar pasakysi, kad ligoninėje dvigubai geriau negu čia ir bla, bla, bla... - pašaipiai kalbėjo Derekas.
Aš tylėjau.
-Jeigu atvirai Lola, Ana turi problemų su Džo. Pasidomėk apie tai. - šyptelėjo Derekas.
Aš atsisukau į Dereką ir suraukiau antakius.
-Kokių? - paklausiau.
-Pasiklausk jos. - atsakė Derekas.
Aš išsiėmiau telefoną iš savo rankinės ir jau buvau pasiruošus rašyti jai žinutę, bet sudvėjojau.
-Nepasidomėsi jos? - paklausė Derekas stovėdamas man už nugaros.
-Tas Džo... jis... vėl taip? - atsidusau.
Derekas nieko nesakęs nuėjo.
Jis meluoja. Bet vis dėlto aš nusprendžiau nerašyti Analijai... Nenorėjau jos trukdyti.

Nuėjau į kambarį.
-Jau sutvarkytas. Tu sudaužei veidrodį ir išmėtei visus savo daiktus. - išgirdau Dereko balsą.
Aš apsižvalgiau.
-Kas tau buvo užėję Lola? Ar tu jau seniai turi tokį savo slaptą trūkumą? - klausinėjo Derekas.
Aš atsisukau.
-Kas atsitiko Analijai? - paklausiau.
-Sužinosi iš jos, jeigu ji pati papasakos. Aš pats gerai nežinau kas ten įvyko. - atsakė Derekas.
-Aš nesuprantu Derekai... Aš aiškiai žinau, kad tu žinai viską kas vyko, tik nenori pasakoti arba išsigalvoji. Man nesvarbu, aš sužinosiu viską. Pavargau klausinėti...
-Taisingai Lola, o dabar atsakyk į mano klausimus. Kokią psichinę ligą slepi nuo manęs?
-Turėjai sužinoti ligoninėje. Eik ir paklausk jų. - ironiškai šyptelėjau.
Derekas šyptelėjo:
-Tai dabar žaisim žaidimą pavadinimu "Tu nieko nežinai, todėl nežinosiu ir aš".
-Am... kažkada sakei, kad tau patinka žaidimai.
-Nesvarbu, man nerūpi tavo psichinės ligos... - numojo ranka Derekas.
-Nes tu nemoki žaisti manųjų žaidimų. - sumurmėjau.
Derekas ko gero negirdėjo tokio mano pasakymo ir išėjo iš kambario.

Pasilikau kambaryje viena ir kritau ant lovos.
Aš ant tiek jau pailsėjau ligoninėje, kad nenoriu miego... Dar pagulėjusi valandėlę ir viską apgalvojusi, nuėjusi į vonios kambarį, ten nusiprausiau. Persirengusi ir jau susiruošusi vykti į klubą, nuėjau į svetainę.
Atsisėdusi ant sofos įsijungiau televizorių.
Pažiūrėjusi į laikrodį pamačiau, kad dar man iki darbo pradžios yra daug laiko. Todėl nusprendžiau pažiūrėti filmą, kurį rodė per televizorių.