Jos Vendeta [BAIGTA]

-49-

-Ką? - paklausė Analija, pamačiusi, kad taip įdėmiai į ją žiūriu ir šypsausi.
-Ne, nieko... - atsakiau nesutramdydama šypsenos.
-Kažkas yra tau... - sumurmėjo Analija.
-Na gerai... tu rimtai? - paklausiau.
-Ką? - nesuprato Analija.
-Ana, nejaugi tu rimtai su Džo skudurais eisi į klubą? - paklausiau besijuokdama.
-Ką aš žinau. Šiaip tai ne...
-Neik. Lažinuosi, ta suknelė tragiška... - pasišlykštėjau.
-Einam pažiūrėsim. Ir išmesim aišku. - pašoko Analija nuo kėdės.

Mes nuėjom į Analijos butą.
-Ana... tu atrakinai savo butą... o kaip Džo be tavo leidimo pateko į butą, jeigu jis buvo užrakintas? - paklausiau.
-Jis turi raktus. Ne tik mano buto, bet ir visų kitų butų... Tai yra blogai. Aš tau dar daug nepasakojau... - atsakė Analija.
-Viskas aišku. - pasakiau.
Analija nuėjo į svetainę, virtuvę, vonią... o aš sekiojau paskui ją.

Galiausiai nuėjom į miegamąjį ir ten iš tikrųjų buvo padėta kažkokia dėžė ant lovos.
Analija puolė prie dėžės.
-Palauk, gal čia yra kokia bomba. - sulaikiau ją.
-Geriau mirti, negu būti žemimamoms, todėl man nesvarbu ar aš susprogsiu, ar dar kažkas man atsitiks. - pasakė Analija.
-Oh... gal ir tiesą sakai. - pritariau.
Analija atsargiai atidarė dėžę ir iš jos išėmė suknelę.
Aš suraukusi antakius žiūrėja į tą suknelę ir nepatikėjau savo akimis - ji buvo nuostabi.
-Uh... tenka pripažinti, kad čia neskuduras... - sumurmėjau.
Analija nustebusi žiūrėjo į suknelę.
-Coco chanell. Negali būti... - tyliai pasakė ji.
-Ne iš pavydumo tai sakau, o iš to, kad ją dovanojo Džo, bet ši suknelė ko gero yra padirbta... supranti... - pasakiau.
Priėjusi prie Analijos, išvydau ją verkiančią.
-Ana... nusiramink aš nenorėjau kažką tokio pasakyti... - raminau Analiją.
-Ne, Lola... Supranti, aš iš lūšnyno kilusi ir... Coco Chanell suknelė man kaip... kažkas neįtikėtino... Nuo mažens aš norėjau būti Coco Chanell modelis, bet manęs nepriėmė, nes esu kokia esu... Dabar aš pirmą kartą rankose laikau... - kalbėjo susigraudinusi Analija.
-Ana, tu visuomet buvai to verta. Tu to nusipelnei. Nesvarbu, ar tau ją padovanojo Džo ar ne. Tu privalai ją apsivilkti šį vakarą... - plačiai nusišypsojau.
-Taip, aš privalau ją apsivilkti... - pasakė Analija ir nusišluostė ašaras.
-Dabar bėk, apsirenk, o aš šįkart pabūsiu žiauri kritikė. - nusišypsojau velniška šypsena.
Analija nusijuokė ir nubėgo persirengti.
Man buvo labai įdomu, kaip atrodys Analija.

Po minutės Analija atėjo vilkėdama suknelę. Aš išsižiojau ir nustebusi stebėjau Analiją. Džo labai gerai žinojo visus Analijos išmatavimus... tarsi ta suknelė būtų pasiūta ant Analijos.
-Na kaip? - paklausė Analija ir apsisuko.
-Puikiai... - atsakiau.
Analija nusijuokė.
-Ta suknelė tikrai puikiai priglunda prie tavo kūno ir... neturiu ką pasakyti... aš iš tiesų be žodžių. - nusijuokiau.
-Man ji patinka taip pat. - pasakė Analija.
Ji jau ėjo iš kambario, bet aš staiga suskubau paklausti:
-Kodėl Džo tau padovanojo suknelę? Čia jis jaučia kažkokią kaltę už tai kai tave jis žemindavo ar kas čia? Atsiprašau, kad klausiu...
-Ne, nieko Lola. Dėja, Džo dovanoja šią suknelę už tai, kad pabūčiau šį vakarą jo palydove. Kadangi tu dirbi tik pirmus metus, tu nežinai kas bus šį vakarą. - atsakė Analija.
-Ne, aš tikrai nežinau. Tai mes šiandien nešoksim? - paklausiau.
-Mes šiandien nešoksim. Būsim palydovės įvairių gaujų vadų. Jie galės daryti su mumis ką nori, o mes turėsime tik šypsotis. Kiekviena turi gražiai ir nuoširdžiai pasidažyti, antraip jos laukia nemalonumai. Jeigu tavęs neišsirenka, tu gali eiti namo, bet jeigu tave išsirenka, tu turi būti visą vakarą ir iki ryto su kažkokiu gaujos nariu. - papasakojo Analija.
-Kas per... Na jau ne... manęs niekas neišsirinks. Aš su mėlynėmis ant rankų ir kojų. Be to, sorry, aš jų tikrai nesipudruosiu. - pasakiau.
-Bet tu privalai ten būti. Jeigu tavęs neišsirinks, tai būsi labai laiminga. - pasakė Analija.
-O tu... pernai... Nežinau kada vyko prieš man ateinant tas jų susitikimas... Tai tave kažkas buvo išsirinkęs? - paklausiau.
-Niekas nebuvo išsirinkęs, nes pernai tokiu laiku gulėjau ligoninėje. - atsakė Analija.
-Pasisekė tada... - nusijuokiau.
-Taip... - atsiduso Analija.
-O kas tau tada buvo?
-Džo stipriai buvo mane sumušęs... net nepamenu už ką, bet tai buvo iki komos net. - atsakė Analija.
-Kaip ironiška... Džo sumušęs tave pernai, jau iškart paima tave į palydoves. - atsidusau.
-Jis žino mano silpniausią vietą. Man patinka ši suknelė, man patinka dėvėti ją ir atrodyti stulbinančiai, bet... žinant, kad būsiu jo palydove visas tas džiaugsmas po truputį nyksta... - pasakė Analija.
-Aš puikiai tave suprantu. Tas mano gyvenimas pas Dereką tada... tu supranti. - uždėjau ranką Analijai ant peties.
-Toks mūsų gyvenimas. Bent jau džiaugiuosi, kad atradau tokį žmogų, kuris mane supranta. - nusišypsojo Analija.
-Mes sielos draugės. O dabar aš einu ieškotis sau skuduro, nes jau reikėtų po truputį mums ruoštis. - nusijuokiau.
Aš išėjau iš Analijos miegamojo.
-Kai susirasi suknelę, ateik pas mane, pasidarysim makiažą! - suriko Analija.
-Gerai! - atsakiau ir išėjau iš Analijos buto.

Parėjusi į savo apartamentus, aš nuėjau išsikrauti savo lagamino. Išsikrovusi, ieškojau suknelės kuri man tiktų.
-Kažkokia nesąmonė... - sumurmėjau.
Aš toliau ieškojau sau suknelės. Nieko gero neradau. Pradėjau net pavydėti Analijai...
-Kam aš taip stengiuosi? Juk nenoriu, kad mane išsirinktų... - tyliai sau pasakiau.

Vis dėlto išsitraukiau juodą, trumpą suknelę. Pamaniau, kad ji tiks. Nubėgusi į vonios kambarį, nusiprausiau ir susigriebusi savo suknelę, kosmetiką, išbėgau iš savo buto.

Analija mane įsileido į savo butą.
-Lola, jau tu beveik susiruošus... - nusistebėjo ji.
-Dar nieko nesusiruošusi, tik nusipraususi. - nusijuokiau.
-Tu palauk svetainėje, kol aš greitai nusiprausiu. - pasakė Analija ir nubėgo į savo vonios kambarį.

Aš atsisėdau svetainėje, ant sofos. Kol Analija prausėsi, aš žiūrėjau į savo rankas. Tos mėlynės ant rankos buvo truputį nublukusios, bet jos vis dar matėsi... Deividas iš karto pasikeitė. Atrodo, kad mes artimi draugai, bet dabar jis niekuom nesiskiria nuo Dereko. Ką aš galėjau padaryti tą vakarą Deividui, kad jis mane šitaip sudaužytų? Kiek daug klausimų... o aš negaliu vis dar į juos atsakyti... Kuo toliau tuo daugiau mano galva pildosi įvairių klausimų...

Po dešimties minučių, Analija jau sėdėjo prie manęs svetainėje. Mes dažėmės, rengėmės, truputį kvailiojom ir jau buvom pasirengusios vykti į klubą...

*atsiprašau, kad taaaip ilgai teko laukti dalies. Aš buvau ištikta šoko, nes lietuvių egzaminas mane nuvylė... Visą tą laiką nežinojau ką daryti. Bet ačiū Dievui, kad išlaikiau. Ačiū jums, kad suprantate mane. ^-^♡♡♡