Jos Vendeta [BAIGTA]

-12-

Sugrižę namo, mes persirengėme ir ėjome pavalgyti.
-Atsiprašau, kad tavęs nenusivežiau į kavinę. Tas Džo pasipainiojęs mūsų kelyje... mes turime slėptis nuo jų, Dereko ir Tailerio.
-Nieko tokio Deividai, tu ir taip man daug kuo pagelbėjai... - pasakiau.
Mes valgėme pasidarę "bomžpakių" sriubos. Man buvo nesvarbu ką valgau, man svarbiausia buvo jaustis ir būti saugiai.

Staiga pasigirdo beldimas į duris, Deividas priėjęs prie durų per akutę pamatė Tailerį ir Džo.
-Lola, slėpkis kur nors. - skubiai paliepė Deividas.
Aš nubėgau ir įsilindau į spintą Deivido kambaryje.
-Sveikas Deividai. - pasisveikino Taileris.
-Džo, koks greitas tu. - pasakė Deividas.
-Nuvežiau Analiją į vietą ir gavau Dereko įsakymą.
-Kokį? - paklausė Deividas.
-Padaryti kratą tavo namuose. - atsakė Taileris.
-Kam reikia? - paklausė Deividas.
-Kratą darė pats Derekas mūsų namuose, o dabar biče, nemyšk į kelnes. - pasakė Džo.
-Nebijok. Jeigu turi porno, tai gal pasisavinsim truputį, o vėliau atiduosim - pridūrė Taileris.
Jeigu jie darys kratą, jie tikrins ir spintą...

Pasiėmusi kuprinę, paskubomis susidėjau visus būtinus daiktus: telefoną ir kelis drabužius, susirišusi plaukus, išėjau į balkoną. Kadangi kažkada lankiau gimnastiką, lenvai pradėjau leistis balkonais į apačia.
Nusileidusi į apačią pradėjau bėgti kur akys veda.

Pavargusi sustojau pailsėti ir vėliau pradėjau eiti. Buvau rami... bet staiga išgirdau kažkieno balsą:
-Lola!
Atsisukusi pamačiau Dereką. Jis pradėjo bėgti, aš bėgau taip pat.
Jis mane vijosi ir jaučiau kaip jis artėja prie manęs.
Aš galiu ir pabėgsiu nuo jo.
Nubėgau į kažkokius griuvėsius ir ten pasislepiau.
-Nepabėgsi nuo manęs Lola! - suriko jis.
Aš tylėjau.
-Lola, žinau, kad tu čia! - vėl suriko jis.
Aš girdėjau jo žingsnius vaikščiojant pirmyn atgal. Tie griuvėsiai buvo apleistas namas. Jis buvo mažas, todėl Derekas galėjo lengvai mane rasti.
Jis ko gero paskambino Džo:
-Džo, pasakyk jiems, kad Lola atsiradus, tik reikia jums atvaryti iki apleisto namo. - uždusęs kalbėjo Derekas.
-Taip! Ji čia! Aš ją iki čia atsivariau. Dabar greičiau atvarykit! - įsiutęs toliau telefonu kalbėjo Derekas.
-Nagi Lola! Išlysk iš kur nors! Vistiek tau galas! - rėkavo Derekas.

Aš supratau tai... kad aš jau žuvus, bet neketinau pasiduoti ir išlindau iš ten kur buvau pasislėpusi.
-Išgraušk Derekai! - surikau ir pasileidau bėgti.
Bėgau toliau nuo tų griuvėsių. Net nesistengiau atsisukti pažiūrėti ar jis vis dar vejasi.
Jaučiau kaip jis bėgo man už nugaros. Jis buvo visiškai arti manęs.
Aš jau žinojau, kad nepabėgsiu...
Aš sustojau... pasidaviau... to daryti nenorėjau, bet neturėjau kitos išeities...
-Na ką Lola... pagaliau suvokei, kad nuo manęs nepabėgsi. - pasakė Derekas ir pagriebė man už rankos riešo.
Aš tylėjau.

Derekas vedėsi mane prie savo mašinos.
-Kalė. - sumurmėjo jis.
-Kad priverčiau pasportuoti? - paklausiau.
-Lola, turėtum įsidėmėti, kad nuo manęs niekada nepabėgsi. Žinojau, kad esi pas Deividą. - pasakė Derekas.
-Keista, kad manęs neišsitempei. - pavarčiau akis.
-Daviau jam pasidžiaugti tavimi 24 valandas. Turėtų jam užtekti.
-Užtat man su juo labai patiko. Jis 100 kartų geresnis už tave. Tu esi nulis palyginant su juo... Tik dėja... nebuvau aš su Deividu... o labai norėčiau...
-Tai kur tu buvai? - paklausė Derekas.
-Savo namuose. - atsakiau.
-Nemeluok Lola... tu prabuvai su juo.
-Galvok ką nori... - numojau ranka.
-Turėtum padėkoti man, kad skyriau jums laiko pasibūti kartu. - pasakė jis.
Aš tylėjau.
Kai priėjome Dereko mašiną, Derekas stipriai mane stumtelėjo ant mašinos kapoto.
-Nusiimk kuprinę! - paliepė jis.
Aš nusiėmiau.
-Imk, gal norėsi ką nors pasiskolinti... - pašaipiai pasakiau.
Jis atidarė mašinos dureles.
-Lipk. - vėl paliepė Derekas.
Jis užrakino galines mašinos dureles...
Jis pats įsėdęs į mašiną, išmėtė visus daiktus iš mano kuprinės.
Derekas išsiėmęs telefoną pasakė:
-Atsirado. Varykit kur norit, vakare susitiksim visi klube. Džo, tu palieki ramybėje Analiją.
Baigęs kalbėti jis pradėjo žiūrinėti mano daiktus.
-Tokį šūdą tau nupirko mano mažasis broliukas Deividas... - pašaipiai pasakė Derekas.
Aš susinervinusi stebėjau Dereką.
-Tik skudurai... - sumurmėjo jis, bet staiga pamatė mano telefoną - Iš kur telefonas?
-Padovanojo vaikystės draugas. - pamelavau.
-Tikrai? Iš kur toks dosnumas? - ironiškai paklausė Derekas.
Jis pradėjo peržiūrinėti mano telefoną.
Aš atsidusau.
-Atrodo, tas tavo draugas ne toks ir vaikystės... Deividas Heilas... Labai netikėtas sutapimas... - toliau sarkastiškai kalbėjo Derekas.
-Labai netikėtas. - pasakiau.
-Tai gal paskambinam? Aš labai norėčiau su juo susipažinti.
-Ne. - pasakiau.
-Tai kodėl ne, Lola? - paklausė jis.
Aš nutilau...
Derekas skambino per mano telefoną Deividui, bet niekas neatsakė.
-Gal nesiterliokim, o važiuokim ten kur reikia. - pasakė Derekas ir atsidaręs mašinos langą iš visų jėgų sviedė telefoną tolyn.

Aš kentėjau... Išorė buvo rami, o mano vidus virė iš noro jį pasmaugti čia ir dabar...

Derekas mane vežėsi į savo namus.
Rodos šiame pasaulyje nieko neatsitnka, kas patiktų tau.
-Žinai, per tave kentėjo Analija. Ji turėjo žavų palydovą, tą, kuriam trenkei į snukį. Nesuprantu Lola, kodėl ją apgynei? Jeigu aš ją patvarkyčiau vietoj, ar tu trenktum man? O geriau... Jeigu Deividas ją patvarkytų vietoj? Įdomu, ar jis gautų į snukį? Ne... ko gero ne... Juk Deividukas tave apipylė telefonais, drabužiais ir savo meile... Ahhh... tas Deividukas... tikras pasakų princas... - šaipėsi Derekas.
-Užsičiaupk geriau. - pasakiau.
-Gal tikrai... vėliau gausiu į snukį. - sarkastiškai pasakė Derekas ir pradėjo juoktis.
Aš giliai atsidusau.
Derekas toliau įvairiai šaipėsi. Bet aš atsirėmiau ir užsimerkusi jau nebesiklausiau visų tų nesąmonių...

Pagaliau atvykome į Dereko butą. Į tą patį šlykštų jo butą.
-Jau iki galo pamiršk laisvę. - pasakė Derekas.
Aš tylėjau ir stovėjau vienoje vietoje.
Derekas stovėjo už manęs.
-Tu atrodai turputį nuvargusi... - rūpestingai pasakė jis ir staigai kažkokį skudurą pridėjo man prie veido.
Aš nualpau.