Jos Vendeta [BAIGTA]

-63-

Išėjau iš rūsio. Pasiėmusi rankinuką nubėgau iki tualeto. Užsidariusi tualeto kabinoje, pasiėmiau tušinuką ir atsiplėšiau tualetinio popieriaus:
AŠ SU MIKRAFONU!
Deanai, neklausk dėl ko tau trenkiau ir neužsimink, kad buvau pas tave. Derekas pasamdė mane susidoroti su tavimi. Aš į tavo gėrimą turiu įpilti naftalino. Sugalvok ką nors, mes turime neišsiduoti!
Parašiusi, sulanksčiau tualetinio popieriaus skiautelę ir įsidėjau giliai į kišenę.

Išėjusi iš tualeto, nuėjau į persirengimo kambarį. Ten sutikau Analiją. Aš išsivedžiau ją iš to kambario.
-Džo suprato? - iš karto paklausė ji.
-Ne, ir ačiū Dievui... - atsakiau.
-Kodėl jis tave buvo išsivedęs? - paklausė Analija.
-Mane paėmė į kažkokią užduotį. Jie puola Deaną... - atsakiau.
Analija giliai atsiduso ir pavartė akis.
-Kas? - paklausiau.
-Nieko, bet tas jo vardas... ir viskas kas susiję su juo... Ai, nesvarbu.
-Aš suprantu Ana. - šyptelėjau.
-Būk atsargi. - apsikabino mane Analija.
Aš apsikabinau Analiją. Pajutau savyje kažkokį keistą jausmą... Iš tikrųjų aš nenoriu pakenkti Deanui, bet Analija tiki, kad aš padėsiu Derekui susidoroti su juo...
-O kas buvo atsitikę tau? Derekas greitai įbėgo į kambarį, kai aš buvau su Džo ir jis pasakė jam, kad tvarkytų Analiją... - staiga užsiminiau.
Analija suraukė antakius ir pažiūrėjo į mane nieko nesupratusi:
-Lola, nieko nebuvo. Aš visą laiką buvau čia ir laukiau tavęs...
-Hm... tai kodėl Derekas sumelavo? - paklausiau.
-Nežinau Lola... - atsakė Analija.
-Ana, būk atsargi, nes ko gero Džo tavęs ieško...
-Lola, tu irgi būk atsargi, o dėl manęs nepergyvenk. - nusišypsojo Analija.
Aš nusišypsojau ir nuėjau.

Atėjusi į Dereko kabinetą, aš pamačiau Džo, Deividą ir patį Dereką.
-Koks planas? - paklausiau.
-Turi elgtis su Deanu maloniai. - atsakė Derekas.
-Jeigu nepavyks? - paklausiau vėl.
Derekas plačiai nusišypsojo.
-Pavyks. - atsakė Deividas.
Aš pažiūrėjau į Deividą ir giliai atsidusau.
-Nebūkime optimistais Deivai. - pasakė Derekas.
-Lola, kaip įpilsi naftalino, yra nesvarbu, bet svarbiausia yra jį apsvaiginti. - paaiškino Džo.
-Nebijok Džo, ji viską žino. Deanas yra truputį neapdairus, ji jį apsvaigins. - pasakė Derekas.
-Gerai, aš apsvaiginu ir pasakau į mikrafoną, kad viskas. - pasakiau.
Deividas stebėjo mane nelabai patenkintu žvilgsniu.
-Taip, juk žinai, kad tave girdėsim. - pasakė Džo.
Daugiau klausimų neturėjau. Viskas buvo aišku, bet nežinojau kaip turėsiu ištraukti iš to reikalo Deaną...

Džo ir Deividas išėjo pro duris. Derekas priėjo prie manęs ir sušnibždėjo man į ausį:
-Aš visuomet esu vienu žingsneliu toliau nei tu... Net gal ir tu pati to nežinai.
Jis turi omenyje apie šitą užduotį... Deja, aš pergudrausiu jį...

Mes išėjome iš klubo.
-Deividai, Džo, važiuokit viena mašina, o aš ir Lola važiuosim kartu. - pasakė Derekas.
Aš įsėdau į Dereko mašiną. Derekas įsėdo taip pat ir iš karto užvedė variklį.

Mes jau vykome Deano namų link.
-Jis kartais tokiu laiku neturėtų būti klube? - paklausiau.
-Lauksim tol kol jis grįš. Deividas ir Džo stebės kada jis išvyksta iš klubo. - atsakė Derekas.
Mes vykome toliau. Derekas tikras minkštagalvis... mes turėjome vykti daug vėliau... Kodėl mes vykstame taip anksti kai Deanas dar negrįžęs namo?
-Lola, o tu nesapnuoji košmarų? - staiga paklausė Derekas.
-Am... ką? - paklausiau.
-Kartais nesapnuoji košmarų? - pakartojo klausimą Derekas.
-O kodėl tau taip rūpi?
-Nes kai aš nužudydavau kokį nors žmogų sapnuodavau košmarus. Todėl man įdomu... - atsakė jis.
Įdomu ar jis sapnavo košmarą, kai nužudė mano mamą?
-Ne. Aš nežudau žmonių, todėl nesapnuoju. - pasakiau.
-Aš iš pradžių tik sapnuodavau, o dabar jau nebe. - lyg ignoruodamas mano atsakymą, pasakė Derekas.
Aš žiūrėjau į kelią... Prisiminiau Tailerį... Kodėl man atrodo, kad Derekas lyg duoda kažkokią užuominą? Kodėl man atrodo, kad Derekas žino apie Tailerį?

Derekas sustabdė mašiną atokiau nuo Deano namų...
-Tu esi čia buvusi... - sumurmėjo Derekas.
-Am... tikrai ne... - nesutikau.
-Tada kai maištavai prieš mane. Dar tada kai pakėliau tavo populiarumą. - priminė Derekas.
Aš prisiminiau tai...
-Dabar padiktuosiu tau taisykles. Jos labai trumpos ir aiškios. Pirma, būk su juo maloni ir natūrali. Antra, jokių bičinių su juo ir jokio... - pradėjo Derekas.
-Dieve... - pertraukiau aš Dereką - aš žinau tas tavo sušiktas taisykles.
Derekas nutilo.

Aš išsiėmusi iš savo rankinuko veidrodėlį ir kosmetikinę, dažiausi.
-Tau nereikia dažytis. - pasakė Derekas.
Aš pažiūrėjau į jį ir vėl tęsiau ką dariau.
Girdėjau kaip Derekas giliai atsiduso.
Staiga pajutau kaip jis paima iš mano rankų kosmetikinę...
-Ei! Ką darai?! - susiraukusi pasakiau.
Aš tempiau kosmetikinę link savęs, o Derekas ją tempė link savęs.
-Jeigu tu išmėtysi viską, aš daugiau pas tave daugiau nešoksiu! - surikau.
Derekas šyptelėjo, bet nepaleido...
Aš pasidaviau. Paleidau kosmetikinę ir sunėriau rankas.
-Gerai, daryk ką nori. - nerūpestingai pasakiau.
-Tu prieš jį dažaisi. - pasakė Derekas.
-Maniau, kad vyrai myli akimis, o ne širdimi. Jeigu gražiai atrodysiu, man pasiseks užduotis. - pasakiau.
-O kas pasakė, kad kai išsimaliavosi snukį, pasiseks užduotis? - paklausė Derekas.
-Aš pasakiau sau. - atsakiau.
-Tau patinka Deanas.
-Man visi patinka, Derekai. Deanas labiausiai, nes jis toks stiprus. - sarkastiškai atkirtau.
-Aš supratau tavo taktiką. - Derekas pradėjo juoktis - Tu manai, kad aš tave myliu. Uh... tu tik eilinis pasitenkinimo objektas. Taip, galbūt Deividas tave myli, bet nieko iš to negausi, nes kaip žinai, šokėjos yra šokėjos, žudikės yra žudikės, o gaujos nariai yra valdovai. Taip, kad tu šokijėle, nesistenk manęs provokuoti, sukurdama vis naują spektaklį...
-Aš turėsiu omenyje. - šyptelėjau ir akimirksniu surimtėjau - tai gal atiduok mano kosmetikinę?
Derekas ją turėjo pasiėmęs ir man neatidavė.
-Tai pasiimk. - pasakė jis.
Mašinoje prasidėjo grumtynės. Aš puoliau Dereką, o jis išmetė kosmetikinę pro langą.
-Ką tu padarei! Čia viskas už tai, kad dažausi?! - surikau susinervinusi.
-Aš sakiau, kad tau nereikia dažytis. - pasakė Derekas.
-Eik šikti, gerai? - susinervinau ir išlipau iš mašinos.

Išlipusi iš mašinos, pasiėmiau kosmetikinę, bet jos viduje buvo pragaras...
Aš numečiau tą kosmetikinę ant žemės, ir susinervinusi pradėjau eiti kažkur...
-Ei! - išgirdau Dereko balsą.
Aš nesiklausiau jo. Jis elgiasi su manimi kaip su šunimi, o aš turiu jam daryti kažkokias užduotis...

Derekas pradėjo bėgti, o aš tik ėjau. Po minutės išgirdau stiprų alsavimą už nugaros.
-Kur eini? - paklausė Derekas.
-Namo. - atsakiau.
Derekas staigiai griebė man už rankos ir timtelėjo mane link savęs.
-Tu dėl tos ištaškytos kosmetikos? - paklausė jis.
-Paleisk. - tvirtai ištariau.
-Uh... Visos jūs vienodos... - atsiduso Derekas.
-Gal... Gal mes vienodos...Būti vienodoms, būtų idealiausia... Deja...
-Tu nesupranti Lola. Jūs visos pykstat dėl sugadintos šukuosenos, kosmetikos ar makiažo... Negalvok, kad esi kitokia.
-Man nusišikti ar aš vienoda ar aš kitokia! Tu elgiesi su manimi kaip su šunimi ir dar žiauriau! O dabar paleisk! - surikau.
Derekas pradėjo juoktis ir surimtėjęs jis man žiūrėjo tiesiai į akis.
-O kaip tu nori, kad elgčiausi? - paklausė jis ir lėtai ranka paglostė mano plaukus.
Aš paėmiau jo ranką.
-Aš noriu pagarbos. Bent lašelio iš tavęs... - pasakiau.
-Tu jos niekada neužsitarnausi. - pasakė Derekas.
-Gerai, turėsiu tai mintyje. - sarkastiškai šyptelėjau ir timtelėjau savo ranką.

Staiga kažkas paskambino Derekui. Pakalbėjęs telefonu, Derekas mane tempė link mašinos.
-Atliksi viską kruopšiai, o tavo tas "problemas" išspręsime vėliau. - pasakė Derekas.