Jos Vendeta [BAIGTA]

-27-

Kaip tik baigėsi filmas, kai susiruošęs Derekas išėjo iš savo kambario.
-Tu vyksi į klubą? - paklausė jis.
-Taip. - atsakiau.
-Tavo žaizda yra neužgijusi, ji yra užklijuota pleistru ir tu galvoji, kad šoksi? Greičiau, tu atbaidysi klientus...
Aš iš rankinės išsitraukiau kūno spalvos pleistrus:
-Jie tikrai neatkreips dėmesio. Turi dezifekavimo skyščio?
-Turiu. - atsakė Derekas.

Aš nuėjau į virtuvę. Švariai nusiplovusi rankas po bėgančiu vandeniu iš kriauklės, pradėjau dirbti.

Derekas akylai viską stebėjo.
Aš atsargiai ir kęsdama skausmą nuklijavau pleistą nuo žaizdos.
-Liks randas, o tai tau tikrai ne į naudą. - pasakė Derekas.
Aš nieko jam neatsakiau ir tik dirbau savo darbą.
Sutvarkiusi savo žaizdą pasakiau:
-Galime jau vykti.

Mes jau atvažiavome į klubą. Visą kelią abu tylėjome.
Įėjus į klubą mane iš karto pasitiko garsi muzika. Jau seniai čia buvau. Pasiilgau Analijos ir nekantrauju jos sutikti.
Ėjau link persirengimo kambario.
-Žiūrėkit! Dereko kekšė grįžo iš psichūškės! - išgirdau pažįstama balsą ir juoką.
Atsisukusi pamačiau Dženifer ir dar kelias paneles mirštančias iš juoko.
Aš nusišypsojau.
-Cifiliu dar neužsikrėtei? - pašaipiai paklausė Dženifer.
-O tu? - paklausiau jos.
-Ne... aš nesibarškinu su Dereku. - suraukė antakius Dženifer.
-Geriau pasitikrink, nes cifilis nenusistato iš karto. Be to, meluoti nemoki... - nusišypsojau.
-O tu tyreisi, kad taip žinai?
-Na, man nereikia ir tirtis, nes ir taip žinau savo organizmą.
Dženifer pradėjo juoktis.
-Be to, ir taip su aukštu IQ, ir save gerbianti mergina žinos apie cifilį viską, bet tokia kaip tu... - aš suspaudžiau lūpas, suraukiau antakius ir pakrutinau galvą - nemanau ar žinai ką reiškia tos dvi raidės IQ ir kas tas iš vis yra cifilis.
-Protinguolė su aukštuoju. - nusišaipė Dženifer.
-Būtent Dženifer! Su aukštuoju, bet ne žemiausiu. - šyptelėjau ir nuėjau į persirengimo kambarį.

Persirengimo kambaryje pamačiau Analiją. Ji jau buvo persirengusi.
-Lola! - suriko apsidžiaugusi Analija.
-Sveikute Ana! Pasiilgau... - apsikabinau ją.
-Aš tau turiu tiek daug papasakoti... - pasakė ji.
-Aš taip pat Ana... - pasakiau.
Aš nuėjau persirengti, o Analija atsisėdusi ant sofos pradėjo pasakoti:
-Žinai Lola, Derekas visiems pasakojo, kad tu bandei nusižudyti ir, kad esi šizofrenikė bei tau prasidėjo senatvinė dimencija. Aš netikiu Dereku... visos kitos panelės šaiposi, kad kolektyve turim debilę.
-Hm... jau sutikau Dženifer kuri iš manęs šaipėsi, o vėliau jau sukau galvą iš kur ji žino, kad norėjau nusižudyti. - pasakiau jau nusimaudama savo kelnes.
-Lola, Derekas visiems skiedė visokias nesamones apie tave, kad man taip norėjosi išdaužyti jo snukį.
-Nereikia Ana... iš dalies tai tiesa. Aš iš tikrųjų turiu psichinių, gal psichologinių sutrikimų. - atsidusau.
-Ka? - pašoko nuo sofos Analija.
Aš papasakojau jai viską kas nutiko per visą praeitą savaitę.
-Pff... Lola, Derekas pripasakojo daug didesnių nesąmonių. - pasiklausiusi mano pasakojimo pasakė Analija.
-Pavyzdžiui kokių? - paklausiau.
-Aš nelabai noriu sakyti... - numykė Analija, bet jos moteriškas liežuvis nesusivaldė - Jis visiems pasakojo, kad tu buvai tokia išprotėjusi, jog nusimovei savo kelnaites ir išėjusi į balkoną rėkavai.
-Dar ne taip blogai, bet patvirtinu, kad taip nebuvo. - nerūpestingai tariau.
-Sakyti dar? - paklausė Analija.
-Sakyk. - leidau.
-Sakė, kad tu iš klozeto gėrei vandenį, jis tave sustbdė kai tu žadėjai valgyti išmatas, tu nuoga norėjai pabėgti į miestą ir galiausiai apsižliumbusi pati save pasidūrei. - papasakojo Analija.
Aš garsiai nusijuokiau.
-O žinai kas baisiausia? Dėl šio dalyko aš neištvėriau... Jis visiems gyrėsi, kad tu nors buvai išprotėjusi, bet tobulai atlikai jam oralinį. Būtent šitą dalyką jis pasakė visai susirinkusiai publikai ir parodė sufotošopintą nuotrauką. - pasakė Analija.
Aš giliai atsidusau.
-Lola, aš gindama tavo savigarbą ir orumą, pasipriešinau Derekui.
-Štai apie ką kalbėjo Derekas. Tu turėjai problemų su Džo. - pasakiau.
-Taip... - Analijos akyse pasirodė ašaros - Džo... jis su manimi pasielgė vėl...
-Taip ir žinojau. Taip ir žinojau! - surikau ir stipriai trenkiau kumščius į sieną.
-Aš gyniau tave kaip tą kartą tu mane. - pasakė Analija.
-Ana, nereikėjo to daryti... tai buvo netiesa! - pasakiau.
-Lola... visuomenė patikėjo.
-Jie viskuo patikės! Ana, mes nepakovosim prieš vėjo malūnus... Kur tada buvo Deividas?
-Jis lankė tave tą vakarą. Sužinojęs apie visą tai, jis stipriai susimušo su Dereku. Bandė paneigti viską... bet buvo veltui. - atsakė Ana.

Staiga Džo įėjo į kambarį.
-Panelės, į sceną jums. - pasakė jis ir išėjo.
-Gerai, įkvėpiam ir iškvėpiam, pašokam ir viską atlaikom, o tada dingstam iš čia... - pasakė Analija.

Mes užsilipome ant scenos. Mus visi sutiko audringai.
-Mažute, gal galėtum man oralinį?! - išgirdau vieno riksmą iš minios.
Aš įkvėpiau giliai oro ir pradėjau šokti.
Girdėjau labai daug riksmų. Jie buvo išties įžeidūs... Derekas pats šūdiniausias žmogus pasaulyje. Nekenčiu jo.

Pasibaigus šokiui aš ir Analija nulipome nuo scenos.
Aš neišlaikiau savo emocijų... man buvo labai skaudu...
-Lola... mes žinom, kad tai netiesa. Tavimi tiki Deividas ir aš. - ramino mane Analija.
-Ana, aš nežinau ką sunkiau iškentėti... ar Dereko prievartą, ar šį dalyką. - pasakiau apsiašarojusi.
-Lola, tu esi stipri... tu... - pradėjo kalbėti Analija, bet aš staiga išvydau Dereką einantį netoliese.
Aš nieko nelaukusi ėjau link jo.
Jis pamatęs mane, pradėjo juoktis.
Priėjusi prie jo pradėjau kalbėti pro ašaras:
-Žinai Derekai, šis tavo žaidimas tikrai suveikė. Patikėk, jis iš tikro suveikė. Laimėjai. Patenkintas? Tavo ne tik išorė šlykšti, bet ir vidus... Nori išgirsti iš manęs ką ir nori girdėti? Nori?! Aš nekenčiu tavęs Derekai. Ir taip, tu laimėjai. Tu laimėjai Derekai! Sveikinu!

Derekas jau žiojiosi kažką sakyti, bet jį užtildė mano antausis jam.
Aš nusisukau ir ėjau tolyn, o Derekas jau be šypsenos ir susiėmęs už žando stebėjo mane.
-Lola, dabar tu lavonas... - kartojo paskui mane eidama Analija.

Aš tylėdama nuėjau į persirengimo kambarį. Kitos merginos juokėsi ir šaipėsi iš manęs, o aš paskubomis apsirengusi ir pasiėmusi savo rankinę išėjau.

Išėjau iš klubo. Girdėjau dar nepažįstamų vaikinų pašaipius klausimus, bet nekreipiau aš į juos dėmesio...
Ėjau kuo toliau. Man buvo nusispjaut ant Dereko taisyklių, ant visko.
Ėjau ten, kur vedė mano ašarotos akys. Ašaros ritosi skruostais, net nebemačiau kelio...
Staiga prie manęs sustojo mašina. Ko gero ten Derekas... aš ėjau toliau.
-Lola! - išgirdau vyrišką balsą.
Aš atsisukau ir surikau:
-Dar vienas kuris man suknis šią diena? Puiku!
-Ne Lola... sėsk į mašiną. - paliepė nepažįstamasis.
Aš nusijuokiau:
-Ne, aš turiu kojas.
Ir pradėjau eiti tolyn.
-Džesika! - suriko jis mano tikrąjį vardą.
Aš stabtelėjau, bet stengiausi neatsisukti.
Jis pribėgo prie manęs.
-Džesika Blaire... - ištarė jis.
-Aš... nežinau, jūs apsirinkate... - stengiausi apsimesti.
-Ne. Aš esu tas pats Deanas. Žinau kas tu ir kokia tavo praeitis. Tad, nereikia manęs bijoti ir sėsk į mašiną, papasakosiu viską. - prisistatė jis.
Aš buvau šoke... Čia tas pats paslaptingasis Deanas. Jis elgėsi draugiškai.

Vis dėlto įsėdau į jo mašiną. Jis žinojo mano tikrąją tapatybę... Turėjau taip pasielgti, nes jeigu jis atskleis visą tai Derekui, aš žuvusi...