Jos Vendeta [BAIGTA]

-71-

-Tu atėjai. - šyptelėjo Derekas.
Aš nei trupučio nenusišypsojau ir tylėjau...
Derekas įtariai pažvelgė į mane.
Aš sukaupusi visas jėgas, pribėgau prie Dereko ir įsisiurbiau į jo lūpas. Jis atsakė į tai ir mes pradėjome glamonėtis.
Aš prispaudžiau Dereką prie sienos ir greitai atseginėjau jo marškinius. Jaučiau kaip Derekas bučiavo mano kaklą... Viskas vyko labai greitai. Laimei, aš nei trupučio nieko nejaučiau.

Derekas užsikėlė mane ant peties ir nusinešė mane į miegamąjį. Jis paguldė mane ant lovos. Jaučiau, kaip šalti patalai prisilietė man prie kūno... Derekas įsisiurbė man į lūpas...

Aš jau gulėjau be jėgų ant Dereko krūtinės. Jaučiau kaip Derekas glostinėjo mano plaukus.
-Aš to laukiau keturis metus Lola. - su pasigerėjimu pasakė Derekas.
Aš tylėjau.
-Aš žinojau, kad aš tau patinku. - vėl pradėjo Derekas.
-Ššš... aš mėginu užmigti. - sušnibždėjau.
Derekas pridėjo savo lūpas prie mano plaukų...
Aš jaučiau kaip po truputį neriu į miego būseną.
Galiausiai užmigau.

Pabudau gulėdama ant Dereko krūtinės. Aš atsikėliau iš lovos. Buvau visiškai nuoga. Atsistojusi piktai pažvelgiau į jį ir plačiai nusišypsojau.
Nužingsniavau į svetainę. Ten ieškojau raktų... tų raktų kur liepė Deanas...
Ieškojau gana ilgai, kol neišgirdau Dereko sukosėjimo jo kambaryje.
Aš grįžau į Dereko kambarį. Atsistojusi prie didžiulio lango stovėjau ir stebėjau Niujorko miesto peizažą ir galvojau ką daryti...
-Ne kiekvienas gali pasidžiaugti tavimi... - išgirdau Dereko balsą.
Aš stovėjau ir žiūrėjau į tą sušiktą vaizdą. Nenorėjau matyti jo veido... jo šlykščios šypsenos... ir to žvilgsnio, kuris buvo pilnas pasigerėjimo manimi...
-Esi tobula Lola. - pasakė Derekas.
Aš atsisukau ir pažiūrėjau į jį. Jis gulėjo lovoje ir stebėjo mane.

Derekas atrodė šlykščiai. Jis visados toks atrodė...

Matydama jį tokį, aš savyje pajutau nepaaiškinamą pyktį.
-Grįžk pas mane Lola. - paprašė Derekas.
Aš nusisukau į lango pusę ir toliau stebėjau tą miesto peizažą.
Aš jam kaip šuniukas... Eik ten, eik šen...

Vis dėlto nusprendžiau nesilaikyti Deano plano...
Aš atsisukau, priėjau ir atsiguliau prie Dereko.
-Žinai koks gyvenimas mūsų lauks po viso to? - paklausė Derekas.
-Aš būsiu tavo. - atsakiau ir nusišypsojau.
-Taip, bet tu gausi viską ko tik norėsi. Pasakysiu, buvau nustebintas, kad tu čia atėjai. - pasakė Derekas.
-Derekai, tu buvai teisus. Aš visą laiką troškau tavęs... - pasakiau.
Derekas plačiai nusišypsojo.
-Dar pamiegam? - paklausiau.
Derekas pabučiavo mane ir pasakė:
-Pamiegam.
Jis užmigo, o aš visiškai ne.

Galiausiai kai Derekas kietai užmigo, aš atsikėliau iš lovos ir apsirengiau jo marškiniais.
Nuėjusi į virtuvę radau kampe numestą linią juostą. Su šita juosta jis kažkada buvo surišęs mano rankas ir kojas... Žiūrėdama į tą juostą, plačiai nusišypsojau. Paėmusi tą juostą, nuėjau į Dereko miegamąjį. Aš atsistojusi tarpduryje dar ilgai į jį žiūrėjau. Jis buvo kietai įmigęs.

Ant rankos riešo turėjau gumutę. Su ja susirišau plaukus.

Dar truputį pastovėjusi, atsiguliau į lovą prie jo ir atsargiai apverčiau jį ant pilvo. Jo nugara buvo subraižyta. Aš plačiai nusišypsojau ir paėmusi jo rankas surišau su ta juosta.
Vėl atverčiau Dereką į jo pradinę padėtį. Jis visiškai nieko nejautė.
-Laimei, kad tu su apatiniais. - sušnibždėjau.
Aš apsižergiau jo kojas ir pradėjau jas taip pat vynioti su ta pačia juostele.
-Ei... Lola... kas... kas čia darosi? - pradėjo muistytis jau iš miegų keldamasis Derekas.
Galiausiai jis pradėjo panikuoti:
-Ei! Lola! Po velnių! Ką čia darai?!
Tvirtai suveržusi kojas, aš atsistojau ir pasilenkusi prie Dereko sarkastiškai pasakiau:
-Ššš... mažiuk, aš tik noriu tavo meilės. Aš troškau tavęs visus keturis metus. Geriau ramiai pagulėk mažiuk. Juk nenori būti užtildytas juostelės užlipdimu ant burnos...
-Tu beprotė! Tu beprotė. - pradėjo plėšytis Derekas.
-Oh... reikėjo tau įsiminti neįsimylėti bepročių. - šyptelėjau ir išėjau iš miegamojo.
Girdėdama Dereko šauksmus, paskambinau Deanui.
-Oh... jis vis dar neužsičiaupia... - pavarčiau akis.
Deanas atsiliepė. Pasakiau jam, kad jis atvyktų į Dereko butą.

Aš nuėjau į Dereko miegamajį.
-Oh... matau tu laimėjai... - sumurmėjo Derekas.
-Jau turėjau seniai laimėti. - šyptelėjau.
-Paleisk mane. Tu gausi tokį gyvenimą apie kurį dar nesvajojai. - pradėjo Derekas.
-Ah... Derekai... Aš visą gyvenimą svajojau matyti tave tokį... bejėgį... surištą... Niekada negirdėjau iš tavęs tokio žodžio kaip atsiprašau, o vietoj to kad išgirsčiau, aš būdavau toliau žeminama.
-Tu nesupanti nieko. Aš vietoj to žodžio "atsiprašau" tave gelbėjau iš duobės.
-Kokios duobės, Derekai? - paklausiau.
-Tu esi beprotė Lola. Tau labai dažnai užeidavo įvairūs priepuoliai, nuo kurių gelbėdavau būtent aš. - atsakė Derekas.
Aš nusijuokiau.
-Aš tave gelbėjau nuo mirties, nes tu man svarbi. - pasakė jis.
-Oh... kaip gera, kad turiu tokį nuostabų asmens sargybinį... Jeigu nužudysiu, tada aš pati mirsiu ir žūsiu, nes esu beprotė. - sarkastiškai kalbėjau, o vėliau surimtėjau - Derekai, ar aš kada nors tau rūpėjau? Turiu omenyje psichologiškai ir fiziškai. Aš pati žinau, kad esu beprotė jau nuo senų laikų. Kai pradėjau jausti pirmus simtomus... Aš... supratau, kad mano gyvenimas eina blogyn. Viskas įvyko po tavo pažeminimo... Aš žinau tik vieną, kol tu gyvensi, aš kentėsiu. - kalbėjau su pasigerėjimu.
-Gali būti laisva. Dingti iš čia. Aš be tavęs galėsiu gyventi kaip tu be manęs. - pasakė Derekas.
-Galiu, bet... aš naudojosi proga. - šyptelėjau.
-Gali ir nesinaudoti... gali... - pradėjo Derekas, bet jį pertraukė durų skambutis.

Aš plačiai nusišypsojau ir išbėgau iš kambario. Priėjusi prie durų išvydau Deaną ir Abigailę. Aš iš karto atidariau jiems duris.
Pasisveikinusi su Deanu ir Abigaile, aš išsitraukiau iš rankinės pistoletą.
-Na, rodyk tą savo grobį. - nusijuokė Deanas.
Aš nieko nesakiusi atidariau Dereko miegamojo duris.

Mes įėjome į kambarį. Deanas į mane pažiūrėjo ir plačiai nusišypsojo.
-Nagi, nagi... Ką mes čia turime? - šaipėsi Deanas - Ant lovos gulintį surištą pusnuogį Dereką. Kaip tau negėda Derekai, tave suvystė paprastutė šokėja apsimetėlė Lola. Toks vaizdelis neįkainojamas. - juokėsi Deanas.
-Tu pats to neišdrįsai niekuomet padaryti tai man. Pats manęs neužkasei, nes bijojai, o gal tau neišėjo. - atsikirto Derekas.
-Neneigime to fakto, kad tau Džesika labai patiko. Šita mergina nei trupučio nežinanti kriminalinio pasaulio, sugebėjo tave apvynioti aplink prištą.
-Džesika patiko ir tau. Tu ją dažnai kaip nesveikas sekiodavai ir paslapčiomis stebėdavai ją. Visur. Taip, man patinka tiek Džesika, tiek Lola. Dėl to, kad tai pasakysiu, man karūna nenukris. - atkirto Derekas.
Deanas nutilo ir priėjęs prie Dereko, trenkė jam į veidą.
-Nepatinka tiesa, Deanai? Kas būtų, jeigu viską papasakočiau Lolai? Ką ji sakytų apie tą vaizdo įrašą? - klausinėjo Derekas.
-Ji jau žino apie jį. - atsakė Deanas.
-Nežino. Na, gal žino pagerintą Deano versiją... Neatsimeni, kai tu taip pat žiūrėjai į tą vaizdo įrašą ir juokeisi kartu su mumis? Pats turbūt pasakei jai, kad nežiūrėjai. - pradėjo Derekas.
Deanas ištempė Dereką iš lovos ir paguldė jį ant žemės.
-Baik Derekai, jai dabar visiškai nusispjaut ar aš žiūrėjau ar ne, dabar ji jaučia didžiausią pyktį tau už tokį didžiulį pažeminimą. - šyptelėjo Deanas ir spyrė Derekui į pilvą.
-Tas tiesa... - šyptelėjo Abigailė.
Derekas pažiūrėjo į mane, o aš plačiai nusišypsojau jam.