Jos Vendeta [BAIGTA]

-53-

Derekas nusivedė mus į savo kabinetą.
-Derekai, gal jos čia nereikia? - paklausė Dženifer.
-Mums jos labai reikia. - atsakė Derekas.
Dženifer susiraukė ir atsisėdo šalia Dereko. Aš atsisėdau šalia Deano.
-Kaip tau mano merga Deanai? - paklausė Derekas.
-Gera. - atsakė Deanas.
-Lola, kaip tau Deanas? - paklausė Derekas.
-Visai nieko. - atsakiau.
Derekas plačiai nusišypsojo ir įsipylęs burbono į stiklinę, ją išgėrė.
-Kažkaip nesiriša pokalbis... - atsidusau.
-Tuoj viskas susiriš Lola. - atkirto Derekas.
-Derekai, tu kaip visuomet... nori diskutuoti... - atsiduso Deanas.
-Taip, aš noriu padiskutuoti apie merginas. Ar graži tau mano Dženifer? Ji tyli, nesikiška, nesipriešina ir turi nepriekaištingą figūrą. - gyrė Dženifer Derekas.
Dženifer plačiai šypsojosi ir taisėsi savo plaukus.
-Na, bet man patinka Lola. Lola bent jau ne barbiško proto ir... - pradėjo kalbėti Deanas.
-Wow! Kas taip tave pakeitė Deanai? Prieš metus buvai toks žiaurus sadistas, kad net sunku pagalvoti, jog galėjai pasikeisti. - pertraukė Deaną Derekas.
-Niekada toks nebuvau Derekai. Net nesuprantu ką tu nori čia parodyti. - pasakė Deanas.
Derekas tik šyptelėjo.
-Tau ko gero kažkas ištrynė atmintį. Nuo kada pasidarei toks skystakiaušis Deanai? Visi tavęs bijojo, o dabar tu pradėjai ginti merginų teises ir visokį kitokį šūdą... Ew...
-Geras elgesys padidina darbo našumą. Čia veikia mano gudrumas, o ne skystakiaušiškumas.
-Bet tu ne visados buvai toks angelas merginoms. Lola būdama naujokė dar nesusipažino su tavimi, o tu pats nemoki papasakoti tai, kas labiausiai turi rūpėti Lolai. - plačiai nusišypsojo Derekas.
-Ką tu nori pasakyti Derekai? Lola tik mano šio vakaro palydovė.
-Aš nesu toks durnas, mažasis Deanai. Supranti? Aš žinau, kad tu kažko nori iš jos, bet ji turi žinoti su kuo iš tikrųjų ji bendrauja.
-Aš galiu jai pats viską papasakoti, nes savo gyvenimo istoriją aš labiau žinau nei tu. - atkirto Deanas ir paėmė mano ranką.
-Oh... nemanau, kad tu visiškai viską papasakosi jai. Čia lygiai taip pat kaip ir aš. Aš taip pat niekam nenoriu atskleisti savo paslapčių. - plačiai šypsojosi Derekas.

Deano veidas surūstėjo ir atsistojęs, jis pasakė:
-Einam Lola.
Aš sėdėjau vietoje ir dvėjojau.
-Einam Lola iš čia. - vėl pakartojo Deanas.
-Ne, aš visuomet laukiau daugiau informacijos. Jeigu Derekas gali papasakoti, tegu jis papasakoja. - pasakiau.
Derekas plačiai šypsojosi.
-Jis melagis Lola! Jis melavo apie tave, kodėl tu turi juo tikėti?! - pratrūko Deanas.
-O kas sakė, kad aš juo tikėsiu? Be to, jeigu čia netiesa, turėtum pakankamai nerimtai priimti viską. - pasakiau.

Deanas sunerimęs atsisėdo prie manęs. Pradėjau abejoti juo. Jeigu čia tiesa, jis tikrai pradės plėšytis... Aš tvirtai netikėjau Dereku, bet sutikau dėl to, kad įtikimiau viskas atrodytų, kad aš tik Dereko palydovė ir tiek, bet Deano reakcija, mane šiek tiek nustebino.

-Džesika, išeik iš čia. - paliepė Derekas žiūrėdamas į Dženifer.
Po velnių! Kodėl jis tą kalę vadina Džesika?
Dženifer kažką sumurmėjusi ir susinervinusi išėjo iš kabineto.
-Dabar galime pradėti. Prieš daugelį metų mes su Deanu įkūrėme gaują. Deanas buvo nuožmus ir puikiai tinkantis visokiems reikalams... žiauriai susipykę mes atsiskyrėme.
-Dėl ko jūs susipykote? - paklausiau.
-Dėl to, kad Derekas norėjo viską valdyti vienas. - atsakė Deanas.
-Ne Deanai, viskas dėl visai kito dalyko. - paneigė Derekas.
-Tu norėjai vienas turėti gaują, prie kurios beje prisidėjau ir aš.
-Aš žinau, kad tu nenori, jog kažkas sužinotų tą priežastį... Ji tokia žiauri...
-Ji sieja mus abu, Derekai. - pasakė Deanas.
-Taip, būtent tą turiu omenyje, bet jeigu aš pasakysiu, tu nenumirsi, juk Lola saugo paslaptis. Ar ne Lola? - paklausė manęs Derekas.
Aš nesupratusi žiūrėjau į Dereką.
Derekas priėjo prie manęs.
-Tau patinka viską žinoti ir saugoti paslaptis. - pasakė jis.
-Jai nereikia to žinoti. - griežtai pasakė Deanas.
Derekas plačiai nusišypsojo.
-Pasakyk. - paliepiau.
Derekas tylėjo.
-Derekai, tu pats nenori pasakyti dėl ko. Kodėl pats delsi? - paklausė Deanas.
-Galvoju ar sakyti ar ne... - erzino Derekas.
Galiausiai man jau nusibodo sėdėti vienoje vietoje ir klausytis Dereko tuščių kalbų.

Aš atsistojau ir pasakiau:
-Gerai, aš noriu pasilinksminti, o ne sėdėti ir klausytis kažkokių nesąmonių.
-Mes nepasidalinome valdžia. - galiausiai atsakė Derekas.
Deanas nusijuokė.
-Wow! Derekai, tu ir moki temti gumą. - sumurmėjau ir ėjau iš Dereko kabineto, bet Derekas mane sustabdė.
Aš giliai atsidusau.
-Tu nežinai tamsiosios Deano pusės. - pasakė jis.
-Man ir nereikia, nes kaip dabar matau, kad meluoji. Ir iš viso kokia prasmė eiti čia ir klausytis pasakų? - susinervinau ir pastūmusi Dereką, išėjau iš Dereko kabineto.

Deanas išsišiepęs pasivijo mane.
-Jau sakiau, kad neitume pas jo. - pasakė Deanas.
-Taip, bet... tu pasakei, kad man nereikia kažko žinoti... tu pergyvenai, kad Derekas gali atskleisti kažkokią tiesą. Tu kažką slepi nuo manęs ir nori, kad tavimi pasitikėčiau... - atsidusau.
Deanas vėl atsiduso.
-Dabar sutik su manimi kai kur važiuoti, o vėliau sužinosi viską ką reikia. - pasakė jis.
-Gerai, vis tiek turiu priklausyti tau... - sumurmėjau.

Mes išėjom iš klubo. Deanas nusivedė mane iki savo mašinos.
-Išvažiuosim tik trumpam, o vėliau grįšim, kad tau nekiltų jokių problemų. - pasakė Deanas ir atidarė man mašinos dureles.

Po akimirkos mes jau kažkur važiavom. Koks skirtumas... aš noriu viską sužinoti, bet toks jausmas, lyg Deanas kaip Derekas temtų gumą...
-Kur važiuojam? - staiga paklausiau.
-Į vieną vietą kurią labai mėgstu. - atsakė Deanas.
Aš nutilau...

Tylėdami privažiavome daugiabutį. Supratau, kad atvažiavome į Deano namus...
Mes išlipome iš mašinos.
-Dabar kabarosimės ant stogo. - šyptelėjo Deanas.
-Rimtai? - paklausiau.
Aš pažiūrėjau į viršų...
-Tu turėtum mokėti lipti į viršų. - pasakė jis.
-Tu dar ir... Gerai. - atsidusau.
-Nesijaudink, tas daugiabutis nedidelis. - nusijuokė Deanas.
-O tu žinai kaip ropštis? - paklausiau.
-Bėgdamas nuo farų išmokau visko. - atsakė Deanas ir pasiraitojo rankoves.
Aš nusimoviau batelius.
-Pasiruošus? - paklausė Deanas.
-Taip. - atsakiau.
Deanas pradėjo lipti kopėčiomis aš lipau jam iš paskos.

Jaučiau kaip dreba mano kojos ir rankos...
Mes lipome vis aukščiau ir aukščiau... ir aš net nesuprantu kodėl tai darau...