Įslaptinta 2 (Baigta)

3

—Vanesą!—sušukau ir jos abi iškart puolė uždengti man burną bet jau buvo per vėlu. Raidas mane išgirdo.
—Vanesos nėra,—jis supyko.
—Aš viena pastebėjau kad Iza nerealiai panaši į Vanesą? Taip jos plaukai nudažyti o pati atrodo vyresnė bet sakykit ką norit aš manau jog tai buvo Vanesa,—supykus nubėgau į savo kambarį ir apsikabinusi Miglą gulėjau lovoj ir verkiau.

Izabelės (Vanesos) POV

Grįžau namo ir parašiau savo vaikinui kuris šiuo metu išvykęs. Enzo prieš tris metus mane sekė ir kai tai sužinojau jis pažadėjo kad jis niekam nieko nesakys ir aš sutikau jog jis liktu o dabar mes pora. Jis vienintelis kuris viską žino apie mane.

Vakare su draugėm žiūrėjom filmą. Staiga suskambo mano telefonas. Atsiliepiau ir tai tebuvo dar vienas užsakovas norintis rytoj fotosesijos mašinų reklamai. Greit viską susitarėm ir grįžau pas merginas, pasakiau jom kad ryt turėsim darbo ir toliau žiūrėjau filmą.

Ryte mane pažadino žadintuvas. Atsikėliau pirma ir nuėjus į virtuvę padariau šiokius tokius pusryčius. Merginos neužilgo taip pat atsikėlė. Amelija visą rytą niekaip neišlindo iš telefono ir tai šiek tiek pykdė.
Nuvažiavome į ofisą kur praleidome puse dienos laukdamos užsakovo. Jis jau turėjo čia būti prieš pusvalandį bet jo kaip nėra taip nėra. Nusiunčiau drauges į restoraną šalia kad pajimtu valgyt, kol laukėm. Pora minučiu po jų išėjimo į kabineto duris kažkas pasibeldė.
—Užeikit,—kuičiausi po stalčius ieškodama dokumentų.
—Laba diena,—tas balsas. Staigiai pakėliau akis ir prie durų stovėjo Raidas. Sutrikau bet greit tai paslėpiau. Tereikia melstis jog jis manęs neatpažino.
—Raidas,—ištiesė ranką pasisveikindamas.
—Izabelė,—paspaudžiau ranką bet jis jos nepaleido.
—Ar tikrai?—jis nusišypsojo pagaudamas ir kitą mano ranką,—kodėl tu mane palikai? Kodėl tu negalėjai apsilikti? Aš tave mylėjau,—dabar jaučiausi bejėgė ir isprausta į kampą. Jis laikė mano abi rankas už riešų o aš tik bandžiau ištrūkti.
—Prašau paleisti mane, aš nesuprantu apie ką jūs kalbat,—pasakiau kuo užtikrinčiau bet jo rankos tik dar labiau suspaudė.
—Nemeluok man!—jis užriko ir suspaudė mano riešus taip kad net cyptelėjau.
—Sakyk tiesą!—jis su kiekviena sekunde darėsi piktesnis ir jo rankos vis labiau veržė mano.
—Kokią tiesą,—mano veidu pradėjo riedėt ašaros
—Neišsidirbinėk Vanesa.
—Paleisk mane,—suklykiau. Staiga pro duris iėjo Enzo. Pagaliau jis grįžo.
—Girdėjai ką pasakė mergina paleisk ją,—jis nuplėšė Raidą nuo manęs. Enzo norėjo prieiti prie manęs bet jam kelią pastojo Raidas tik šykart su ginklu rankoje.
—Ar aš jum į mulkį panašus!—jis suriko nusitaikęs į Enzo. Kol jo dėmesys buvo sutelktas į mano vaikiną iš po stalo išsitraukiau šautuvą. Nors mečiau šitą verslą ginklų pas mane pilna.
—Padėk ginklą,—kuo ramiau pasakiau ir nusitaikiau į Raidą.
—Šauk Vanesa. Nagi ko lauki,—jis pradėjo isteriškai rėkti ir tada pastebėjau jog jis verkia.
—Sušiktai nevadink manęs taip aš Izabelė,—surikau ant jo,—o dabar nešdinkis,—mano nervai nebelaikė.
—Mes dar susitiksim Vanesa,—pasakė ir išėjo. Supistas šūdžius. Pradėjau verkti ir prie manęs iškart atsirado Enzo. Apsikabinau jį.
—Labas,—pasakiau nepatraukdama veido nuo jo krūtinės.
—Labas,—jis pabučiavo mano viršugalvį ir apsikabino mane per liemenį.