Įslaptinta 2 (Baigta)

45

Turėjau viską daryt kaip imanoma greičiau, nes nežinojau ką ta beaprotė gali sugalvot.
Isėdau į savo mašiną ir vos garažo vartam atsidarius atleidau sankabą, taip staigiai išvažiuodama į gatvę. Gerai, kad prisiminiau kur Demyro namai, nes kitaip turėčiau rimtų problemų.
Smarkiai viršydama greitį, lėkiau gatvėmis kurios jau tapo pažįstamos, jaučiau kaip rankos dreba ir negalėjau to sustabdyti. Telefonas numestas ant gretimos sėdynės suvibravo, nekreipdama dėmesio į greitį kuriuo šiuo metu važiavau, paėmiau telefoną ir atrakinusi pamačiau naują žinutę.
”Tik tak tik tak”
Žinutė buvo nuo Emeidos. Nepajaučiau kaip koja dar smarkiau paspaudė gazą ir jau, ir taip greit važiavusi mašina pradėjo lėkti dar greičiau. Vos ivažiavusi į namo kiemą, iššokau iš mašinos palikus telefoną ir raktelius kur jie buvo, spėjau pasiimti tik pora papildomų ginklų. Niekur nesimatė nė gyvos dvasios. Užtaisiusi ginklą iėjau į pastatą. Ėjau per kambarius tikėdamasi kažką rasti, bet visi kambariai buvo tušti. Priėjau Daivaro kabinetą ir atidariau duris. Ant kėdės pririštas sėdėjo vaikinas. Jis buvo nunarinęs galvą, ant kelnių mačiau kraują kuris greičiausiai buvo iš nosies. Staigiai pripuoliau prie vaikino kuris net nesujudėjo. Pirmiausia isitikinau jog jis gyvas patikrindama pulsą. Papurčiau, vaikinas prasimerkė, bet visiškai nesigaudė. Iš dėklo išsitraukiau peilį ir pradėjau pjaut virves. Vaikinas per vargus atsisuko į mane.
-Vanesa?
-Ša, tuoj ištrauksiu tave iš čia,-atsisukau į jį.
-Tai spastai, tu turi bėgt,-pro vargus jis ištarė ir pradėjo kosėt krauju.
-Žinau, bet tikrai neketinu tavęs čia palikt,-toliau tesiau savo darbą. Durys prasivėrė ir išgirdau šlykštų juoką iš dėklo išsitraukiau ginklą kurį nutaikiau į merginą.
-Nagi, nagi, ir ką gi mes čia turime,-ji vėl nusijuokė, taip pat laikydama ginklą nutaikytą į mane. Už jos stovėjo dar keli vyrai, tai pat su ginklais.
-Bandysi sužinot kieno reakcija greitesnė?-pašaipiai nusijuokiau, kas suerzino merginą. Vaikinas už manęs šiaip ne taip, pasiremdamas į kėdę atsistojo. Lauke pasigirdo šūviai. Emeidos sutrikimas, leido suprast kad jai tai nieko gero nereiškia. Nespėjau susivokti kas ivyko, kai už nugaros išgirdau dūžtantį stiklą. Kažkas už manęs nukrito. Pagauta sumaišties pradėjau šaudyt į prieš mane stovėjusius žmones. Kolidoriuje pasigirdo daugiau šūvių, iš visų kampų pradėjo eit žmonės su ginklais. Kolidoriuje kilo susišaudymas, o aš rūpinausi, kad niekas nepatektu į kambarį. Galiausiai viskas aprimus pro duris išvydau drauges. Nubėgau jų apsikabint.
-Gerai, o dabar dinkstam iš čia kol niekas neprisistatė,-apsisukau, Daivaras gulėjo ant žemės. Priėjau prie jo, ir pabandžiau jį pakelt, mano dėmesį pagavo ant jo nugaros plintanti raudona dėmė.

Dalis biški trumpoka, bet labai norėjau šiandien ikelt, ir pabaigt ties ta vieta, o laiko nelabai turėjau.
Myliu visas😘😘😘😘😘