Įslaptinta 2 (Baigta)

9

-Jum į telefonus atsiunčiau nuotrauką žmogaus kuris turi būt mūsų ikaitu. Man reik jo gyvo,-mačiau nuostabą Neilos, Sofi ir Amelijos veiduose.
Užlipau ant motociklo ir išvažiavau. Paskui save girdėjau ir kitas mašinas.
Rodžiau kelią link pastato prie kurio vis dar stovėjo ta mašina.
Savo mašinas pasistatėm toliau ir pamažu prisiartinome prie namo. Apsaugos lauke nebuvo. Pro langus žmonių taip pat nesimatė. O kamerų panašu kad nebuvo. Viskas labai itartinai neapsaugota.
Išsitraukėm ginklus ir pasitikrinom ar yra pakankamai šovinių nes isiveršti tuščiomis apkabomis būtu apgailėtina.
Priėjome prie pastato. Pirma iėjau aš. Prieš mane buvo ilgas kolidorius su daug durų o gale laiptai.
Visam kolidoriuje nebuvo nė vieno žmogaus.
Priėjau prie pirmų durų ir pasiruošusi šauti atidariau.
Vaizdas mane nustebino. Ten buvo mergina. Visa sumušta ir pririšta prie lovos.
—Atriškit ją,—parodžiau draugėm ir praleidau jas. Vargšelė mergina, krūptelėdavo nuo kiekvieno prisilietimo. Palikau merginas ją atrišti o pati nuėjau prie kitų durų. Atidariusi jas pamačiau dar vieną merginą. Nuėjau prie kitų ir prie dar kitų. Už kiekvienų durų buvo merginos. Susiradau sveikiausią ir atrišus ją liepiau padėti mano draugėm atrišti kitas ir dingti iš namo o kas neturi kur eiti pasakiau kur yra mūsų mašinos. Per dešimt minučių visi kambariai buvo tušti bet niekas taip ir nepasirodė.
Užlipau laiptais ir lėtai pasižiūrėjau ar viršui kas nors yra. Greit grįžau atgal ant laiptų. Prie vienų iš durų stovėjo apsauginis gerai kad jis manęs nematė. Iš dėklo išsitraukiau svaidomą peilį. Tereikia melstis kad dar prisimenu kaip juos mėtyt ir pataikysiu.
Giliai ikvėpiau ir iškvėpiau. Iššokau ir jam nespėjus susivokti mečiau peilį. Mano laimei pataikiau. Atėjo ir kiti pabaigę atrišinėti merginas.
—Mum reikia į tą kambarį,—parodžiau į duris kurios iškart kliūna už akių. Visi linktelėjo ir pradėjom eit link jų. Paisruošėm ginkus ir atidare duris nusitaikėm į ten sėdinčius žmones. Beveik visi buvo apsvaigę nuo alkocholio. Iškart pamačiau tą žmogų. Pašoviau jam ranką.
—Visus iššaudyt,—pasakiau ir prisidėjau prie šaudymų. Kažkas dar bandė traukti ginklus bet nespėjo. Galiausiai niekas nebejudėjo išskyrus tą kurio man reik.
—Dabar atsiimsi ir pasigailėsi kad gimei,—trenkiau jam iš ginklo ir jis prarado samonę.
—Neškit jį į mašiną,—liepiau Aretui su Martu,—o mes dar patikrinam kas kituose kambariuose,—pirmam kambarį pamačiau merginą gulinčią kraujo klane. Greit pribėgau o paskui mane ir Eidas. Jis patikrino jos pulsą ir papurtė galvą leisdamas suprasti kad ji mirus.
—Gerai patikrinkit kitus kambarius ir dingstam iš čia,—visuose kambariuose buvo negyvos merginos. Nusileidom į apačią ir jau ruošėmės eiti lauk kai pro duris iėjo grupė vyrų iškart nusitaikiusių į mus.
—Ginklus ant žemės,—vienas iš jų liepė ir mes lėtai nuleidom ginklus.
—Į rūsi juos,—nustebau nes rūsio niekur nemačiau. Vienas iš vyrų pakėlė kilimą ir atidarė duris grindyse. Nu ir susimoviau. Pasigirdo šūviai ir staigiai kritome ant žemės. Apsidairiau ačiū dievui kad išsiunčiau Aretą su Martu nes jie grįžo mūsų ir jei ne jie dabar būtume tame prakeiktame rūsyje.
—Gerai dingstam iš čia,—kuo greičiau išbėgom iš šito pastato. Prie mašinos buvo dvi merginos.
—Lipkit į mašiną pašnekėsim
vėliau,—mačiau kaip jos dvejoja ir nenori lipt su mumis,—arba galite likti ir palaukti kol kažkas iš jų gaujos atvažiuos ir ras jus,—žinojau kad tai jas paragins.

Pasiekėme namus. Į lauką iškart išėjo merginos. Jos žiurėjo į mus siaubo pilnom akim. Pasižiūrėjau į save ir supratau kad ant manęs yra kažkieno kraujo. Nekreipiau į tai dėmesio.
—Pasirūpinkit tom dviem merginom ir ikurdinkit jas svečių
kambariuose,—pasakiau merginom kurios vis dar nieko nesuprato.