Įslaptinta 2 (Baigta)

40

-Tu neturi teisės taip šnekėt apie Deabrua, jai niekas neprilygo,-dar vienas šūvis mano pusėn, bet ir vėl pro šalį. Pamačius sutrikusi Elvanos veidą, šiek tiek jos pagailo.
-Aš turiu visas teises šnekėt apie ką noriu ir kaip noriu, beto tu iš jos tyčiojaisi mokykloje, isivaizduok kaip ji tavęs nekestu jei būtu gyva,-nejaučiau jam jokios neapykantos dėl to kas vyko mokykloje, bet reikėjo kažkaip jį panervuot, aš tuo tiesiog mėgavausi.
-Jei jau esi toks drasus tai pasirodyk, ko slėpiesi,-nejaugi mano balsas tikrai skambėjo kaip vyro?
-Tu tiesiog esi nepastovus šiknius,-išlindau iš krūmų laikydama ginklą atsuktą į juos. Nusiėmiau kapišoną ir šaliką, perbraukiau pirštais per susivėlusius plaukus.
-Sveikas Raidai,-nė sekundei nepatraukiau ginklo nuo jo. Lėtai judėdama mėgavausi jo sutrikusiu veidu, Elvana atrodė ne ką mažiau sutrikus.
-Miela, Elvana, Raidas buvo mano vaikinas, kai kas ivyko dėl ko jis mano kad aš negyva, bet aš kaip vaiduoklis duosiu tau vieną vienintelį patarimą, jis ne tas žmogus su kuriuo norėtum prasidėt, nori, pati išmokinsiu tai ką jis mokina tik daug geriau ir greičiau, tu žinai kaip su manim susisiekt, o dabar turiu bėgt manęs laukia,-neatsukusi jiems nugaros pradėjau eit iš aikštelės.
-Deabrua tu daugiau nuo manęs nepabėgsi,-vos Raidas atsigavo po šoko, pradėjo bėgt paskui mane. Paleidau ispėjamąjį šūvį jam prie kojų ir pasileidau bėgt į parkelį. Po minutės už nugaros išgirdau motociklą, tas šiknius nepasiduoda. Visa laimė, kad motociklą pasiekiau greičiau nei jis mane pasivyjo. Didžiausia problema buvo ta, kad Raidas žinojo kur aš gyvenu. Po pusvalandžio važinėjimo po miestą, bandant pabėgt, sustojau prie šviesoforo. 
-Ko tu nori iš manęs, važiuok pas savo merginą, ji tavęs laukia,-surikau vos jam sustojus šalia.
-Ji tebuvo skausmui užmiršt, aš noriu, kad tu grįžtum, aš tave myliu,-jo žodžiai man visiškai nieko nebesakė, daugiau nebepasiduosiu jo mieliems žodeliams.
-Tu turi mane pamiršt viskas baigta, viskas labai senai baigta,-jis nervavo su savo sapalionėm.
-Aš niekada nepasiduosiu,-oi oi isimylėjes paukštukas. Raidas nulipo nuo motociklo ir pradėjo artintis.
-Prašau grįžk pas mane.
-Niekada,-surikau važiuodama kuo toliau nuo jo, per veidrodėlį mačiau kaip jis tiesiog stovi ir žiūri į mane. Ot durnius.

Grįžau namo apie vienuolikta valanda nakties. Šiek tiek nustebau kai supratau jog visi jau miega. nuėjau į savo kambarį kur lovoje jau miegojo Enzo. greit persirengus atsiguliau šalia ir pasinėriau į miegą.

Pabudau nuo telefono skambučio, nepatenkinta paėmiau telefoną, net nepažiūrėjus atsiliepiau, bet vos išgirdus Raido balsą, baigiau pokalbį ir išjungus telefoną nuėjau toliau miegot nes dar nesijaučiau pailsėjus.

Kažkas ikyriai skambino į duris. Išlipau iš lovos ir užsimetus chalatą nusileidau laiptais žemyn. Už durų buvo Raidas. Pradariau duris labai nedaug, nenorėdama jo isileist.
-Ko tau reikia?-buvau pavargus ir visiškai neturėjau noro su juo kariaut.
-Tu turi grįžt arba susprogdinsiu visus,-užuodžiau stiprų alkoholio kvapą.
-Eik namo tu girtas, o jei ne, iškviesiu policiją,-uždariau duris ir nuėjau į svetainę. Faktas, kad dabar jau nebeužmigsiu. Pasidariau kavos ir sėdėjau virtuvėje ją gurkšnodama. gal reiktu pagamint pusryčius, nors tai tikrai užtruks. Po minutės svarstymo paskambinau į piceriją ir užsakiau picų. Iš neturėjimo ką veikti pradėjau žiūrėt visus adresatus savo telefone ir akys užkliuvo už vieno. Daivaras.

Labai norėjau ikelt jubiliejine 40 dalį, bet šiandien jau tikrai paskutintą.
Ačiū už visus komentarus ir vote jie man tikrai daug reiškia.💞💞💞💞💞💞💞💞💞
Ir beto trumpas klausimukas, ar kas nors žiūrit tas nuotraukas kiekvienoj dalį?🔝