Įslaptinta 2 (Baigta)

12

Kojos nebeišlaikė ir praradau samonę.

Atsimerkiau ir iškart supratau kur esu. Mane labiau nustebino tai kad man prie rankos buvo prijungta lašelinė. Atsisėdau ir apsidairiau po tuščią savo kambarį. Klydau manydama kad jis tuščias nes vos man sujudėjus iš po lovos išlindo Migla ir šoko man ant pilvo. Dėl netikėto svorio išleidau keistą garsą neprimenantį žmogaus. Net neabejoju jog mane kažkas išgirdo, nes po minutės girdėjau žingsnius ant laiptų. Durys atsidarė ir į kambarį iėjo Eidas. Nu tai aišku jei rankoje lašelinė jo ir reikia tikėtis.
—Tai kas šį kart? Nuodingos
dujos?—sarkastiškai paklausiau.
—Daug paprasčiau. Per mažai valgei ir nusilpai,—jis ištraukė kateterį ir man iškart palengvėjo nes adatų negaliu pakest.
—Valgau aš normaliai kaip ir
visada,—buvau nepatenkinta jo skubotos nuomonės.
—Tikrai? Kada paskutinį kartą žmoniškai valgei,—pakėlė antakį ir prisėdo šalia ant lovos. Galvojau bet prisiminti negalėjau. Kai suvokiau skruostu nutekėjo ašara išdavikė. Eidas linktelėjo galva liūdnai nusišypsodamas.
—Kai tavo mama buvo gyva,—jis pasakė tai kas sukosi mano galvoje.
—Tu turi gyvent toliau. Tu vis dar gyva ir turi rūpintis savo sveikata o ne lėtai žudytis,—greit nusišluoščiau ašarą ir pažiūrėjus jam į akis pabandžiau nusišypsoti.
—Taip... Turbūt reiktu susiimt,—vėl nuleidau akis į savo rankas,—kiek laiko aš čia jau guliu?—jis pasižiūrėjo į laikrodį ant rankos.
—Apie trisdešimt šešias valandas,—praėjo šiek tiek laiko kol supratau kad be samonės gulėjau visą parą su puse. Prisiminiau rusyje pririštą Nolą.
—Kas nors tą rusyje pašėrė ar nusibaigė?—išsišiepiau nes jo mirtis viską palengvintu.
—Galima sakyt kad dėl jo nebereiks sukti galvos. O dabar einam į apačią ten tavęs laukia,—jis išėjo iš kambario o aš su Migla iš paskos.
Nusileidom į apačią kur visi sėdėjo ir šnekėjo.
—Pasiilgot manęs?—linksmai paklausiau atkreipdama visų dėmesį. Merginos pribėgo ir apsikabino mane, maniau nukrisiu, bet mano laimei pavyko išlaikyt pusiausvyrą. Enzo priėjo ir pabučiavo apsivijau rankomis jo kaklą, tiesą sakant aš jo pasiilgau.
—Eikit susirast kambarį,—nuo sofos pasigirdo linksmas Marto balsas.
—Geriau jau judu susiraskit,—mačiau kaip išraudo šalia sėdintis Aretas ir nusišypsojau. Man į rankas labai greit buvo ikišta lėkštė su kepsniu bulvėm ir salotom, klausiamai pasižiūrėjau į Enzo.
—Dabar lengvai neišsisuksi.

Visi sėdėjo prie stalo ir laukė kol aš suvalgysiu. Kartojau jiem kad tai juokinga ir baigtu bet nė vienas nesitraukė.
—Gerai viskas,—suvalgius maistą atstūmiau kėdę nuo stalo. Viršuje išgirdau žingsnius ir nustebau. Apsidairiau ir nesupratau kas gali būt viršuj, taigi visi čia. Po kelių minučių į apačią nusileido Emeida su Eiva apie kurias buvau visai pamiršus.
Jos iėjo į virtuvę ir nustebusios nužvelgė visus.
—Laba diena,—pasisveikino Emeida o Eiva tik stovėjo jai už nugaros tarsi bandydama pasislėpti.
—Laba,—pasisveikinau nes panašu kad ji sveikinosi su manim.
—Kaip jūs jaučiaties?
—Atrodo kad gerai,—nusišypsojau šiek tiek sutrikusi dėl kreipinio kurį ji pavartojo.
—Ar neprieštarausit jei prisijungsim prie jūsų,—maniau ji jau bus pripratusi prie gyvenimo čia bet ji jautėsi blogiau nei svečias.
—Jauskities kaip namie ir neklausinėk tokių kvailų dalykų,—nusišypsojau kiek galėdama draugiškiau o kiti tiesiog sėdėjo ir nieko nesakė.

Galiausiai visi nusprendėm kad man reikia atsipalaiduot dėl to turime važiuoti į vandens parką. Bandžiau jiems prieštaraut bet jie užsispyre kaip asilai.
Vandens parke viskas klostėsi kuo puikiausiai susitikau Beną, Emiliją ir ju mamą, žinojau kad jie čia netoli gyvena bet susitikt nesitikėjau.
Diena praėjo kuo puikiausiai. Pagaliau atsigavau, vėl jaučiausi laiminga.
Dėje gyvenimas nėra rožėm klotas.

Jei ne skaitytojos kurios neleido baigt rašyt, nežinau ar ši dalis būtu iškilus į dienos šviesą.
Myliu ir gerbiu jus visas😘😘😘