Įslaptinta 2 (Baigta)

17

—Ką čia darai?—staigiai pašokau nuo netikėto balso.
Prie manęs stovėjo Daivaras.
—Norėjau pasivaikščiot,—atsakiau greitai atsistojus.
—Kaip tu išėjai? Taigi liepiau tiem asilam tavęs neišleist,—jis piktas atsisuko į pastatą ir jau buvo pasiruošes kažką rėkt kai pastebėjo mano virvę vis dar kabančią pro langą. Jis šypsodamasis atsisuko.
—O tavęs lengvai nesustabdysi,—jis pasižiūrėjo man į akis ir dar labiau nusišypsojo,—eime,—jis ištiesė man ranką. Minutę sudvejojau bet tada nusišypsojus paėmiau jo ranką ir leidausi vedama į vidų. Priėjome didele sporto salę.
—Manau tu jau pasiruošus pradėt treniruotis,—apžvelgiau salę ir likau nustebus nes ji tikrai buvo didelė.
—Jeigu neprieštarausi aš tau
padėsiu,—jis žiūrėjo į mane bet aš net neatsisukus linktelėjau.
—Na tai einam persirengti ir susitinkam čia,—jis apsisuko ir palaikė atidarytas duris kol praeisiu. Greit nubėgau į savo kambarį. Apsauginis prie durų buvo labai nustebes ir nepatenkintas. Jis piktas kažkur išėjo o aš nubėgau į spintą.
Užsidėjau juodas timpas, maikę ir sporbačius. Buvo gan keista kad visi rūbai man tiko, bet kaip suprantu aš čia gyvenau. Grįžau atgal į salę kur manęs jau laukė Daivaras, jis buvo su šortais ir laisva maike. Nors nenoriu bet turiu pripažint kad jis atrodė gerai.
Vaikinas pradėjo man rodyti pagrindinius ginybos judesius ir per pirma bandymą man viskas pavykdavo kuo puikiausiai, tarsi tai būtu įauge man į kraują.
—Tau puikiai sekasi,—po pusvalandžio treniruotės jis mane pagyrė.
—Bet jau užteks žaisti,—atsigėres pasakė ir grįžo prie manęs su dviem lazdom, vianą iš jų padavė man. Jis puolė pirmas trenkdamas su lazda iš viršaus. Paimta inkstinto staigiai iškėliau lazdą virš galvos atmušdama jo puolimą. Jis tesė puldinėti mane o aš sėkmingai atmušinėjau visus jo puolimus.
Jis trenkė man į šoną ir apsisukau išvengdama puolimo, bet mano kojos susipynė ir neišėjo gražiai užbaigti veiksmo. Daivaras pasinaudojes tuo trenkė iš lazdos man per kojas ir aš suklupau, tada sekė smūgis į nugarą. Suklykiau ir pargriuvau ant žemės. Nežinau tyčią ar netyčią bet vaikinas pataikė į mano žaizdas ant nugaros. Daivaras staigiai numetė savo lazdą ir prišoko prie manęs.
—Aš labai atsiprašau,—jis padėjo man atsisėsti. Negalėjau savo jėgomis pasėdėti todėl jis atrėmė mano nugarą į savo krūtinę.
—Atleisk man,—jis vis atsiprašinėjo o aš bandžiau sutolyginti savo kvėpavimą.
—Šiandien užteks, palydėsiu tave į kambarį, tau reik ilsėtis,—jis padėjo man atsistoti ir pusiau nešdamas palydėjo į mano kambarį. Padėjo man atsigult nes jaučiausi visiškai bajėge.
—Dar sykį labai atsiprašau, pakviesiu žmogų kad pažiūrėtu ar viskas gerai, aišku jei tu nieko prieš,—palinksėjau sutikdama su jo mintim. Jis išėjo o aš toliau gulėjau savo lovoje. Po minutės kažkas pasibeldė į kambario duris.
—Užeikit,—pasakiau kiek galėdama garsiau. Į kambarį iėjo jauna mergina su krepšiu.
—Labas aš Noela, esu gydytoja ir mane siuntė apžiūrėt žaizdos,—linktelėjau.
—Aš Deabrua,—prisitačiau.
—Žinau, visi apie tave tik ir šneka,—ji nusišypsojo ir priėjus arčiau ant kėdės pasidėjo krepšį.
—Gali atsisėst?—paklausė, patrukčiojau pečiais ir pabandžiau atsisėst, nugarą pervėrė aštrus skausmas, mergina tai pamačius padėjo man atsisėst.
—Nusiimsi maikę?—ji paklausė ir aš nusiėmiau maikę, gerai kad ji buvo laisva nes kitaip nesu tikra ar būtu pavyke. Mergina nuviniojo nuo mano juosmens bintą. Mane išgazdino jos aiktelėjimas pamačius žaizdą.
—Kas buvo?—pasukau galvą bandydama pamatyt žaizdą.
—Mūsų bosas nesupranta ką daro ir jog tau reikia poilsio, žaizda vėl praplyšo, nieko rimto bet tai gyjimo nepagreitina,—ji atsidarė savo krepšį ir pasikuitus jame ištraukė buteliuką su kažkokiu skysčiu ir vatos gumuliuką.
—Gali biški skaudėt, reikia dezinfekuot žaizdą,—perspėjo ir ant vatos užpylė to skysčio. Priglaudus prie nugaros pradėjo griaužti ir nesusilaikius cyptelėjau.
—Atsiprašau,—ji toliau valė žaizdą.
—Viskas gerai,—stengiausi daugiau neišleisti nė garso. Galiausiai ji baigė dezinfekuoti žaizdą ir apviniojo bintu.
—Na va viskas sutvarkyta,—ji pasakė ir pasitraukė nuo manęs.
—Man buvo liepta pranešti kad pietus tuojau turėtu atnešti, o vakarienę valgysit valgomajame su bosu,—ji maloniai nusišypsojo ir apsisukus išėjo iš kambario.