Įslaptinta 2 (Baigta)

68

Kuo daugiau ir kuo greičiau, štai kuom aš remsiuosi žudydama žmones.

Visą savaitę gyvenu sandeliuose, miegu vos pora valandų per parą, visą laiką praleidžiu žudydama, Drėjaus nesutinku, vengiu jo, žinau, kad jam tai nepatiktu. Ant manęs tiek žaizdų vienu metu niekada dar nėra buve, bet man tai nerūpėjo, manniekas neberūpėjo, pasiekiau savo tikslą tapau beširdę. Draugai manęs neieško, bet taip geriau, ir jiem, ir man.
Ėjau link Drėjaus kabineto nes reikėjo gaut naują darbą. Suklupau, kojoje buvo žaizda, kuri niekaip negijo. Ikvėpiau ir šiek tiek patupėjusi, tesiau savo kelionę. Iėjau į kabinetą ir net nepažiūrėjus į Drėjų nuo stalo pasiėmiau naują aplanką. Drėjaus ranka prispaudė aplanką prie stalo, neleisdama man jo pasiimti. Pakėliau akis į jį.
-Tau reiktu nustot,-jis pasakė žiūrėdamas į mane.
-Toks mano darbas, aš turiu tuom užsiiminėti,-pasakiau ir paėmiau aplanką.
-Velniuk, tu turi prižiūrėt save, tu tuoj pražudysi save,-jis staigiai pakilo nuo kėdės.
-Man viskas bus gerai, nesijaudink,-pasakiau ir išėjau iš kabineto.
-Jeigu tu nenustosi aš paskambinsiu Enzo,-sustojau išgirdusi jo žodžius.
-Skambink, vistiek jam nerūpiu,-tyliai pasakiau ir išėjau į lauką.

Po poros valandų sustojau prie sandėlio. Aplink buvo puikiai pažįstamos mašinos.
Pavarčiau akis ir iėjau į pastatą. Mane pasitiko žmonės kuriuos turbūt turėčiau laikyt savo draugais. Mačiau kaip merginos pakraupo pamačiusios mane. Nusibraukiau kraują nuo žando ir pasižiūrėjau į visus.
-Kas nors nutiko?-paklausiau nesureikšmindama jų pasirodimo čia. Enzo pradėjo artintis, pakėliau ginklą ir nutaikiau į jį.
-Nesiartink,-piktai pasakiau. Jaučiau iš naujos žaizdos, ant rankos, tekantį kraują, jei greitu metu nesusitvarkysiu visa tai gali baigtis blogai. Lėtai pradėjau eiti savo kambario link.
-Turiu eit,-galiausiai atsukau jiem nugarą ir sparčiu žingsniu nuėjau. Atsisėdau ant lovos ir pradėjau tvarkytis žaizdas. Nusiviniojau nuo kojos bintą ir susiraukiau. Žaizda visiškai negijo, kaip tik ji tik blogėjo. Į kambarį suėjo visi draugai.
-Prašau palikti mano asmeninę erdvę,-pasakiau nepakeldama akių.
-Dieve kas tau nutiko?-Rugilė buvo pakraupus. Eidas priėjo prie manęs ir iš rankos atėmė dezinfekavimo priemones. Neleidau vaikinui lįsti prie žaizdos.
-Ir pati moku susitvarkyt,-nuleidau kelnes ignoruodamą skausmą.
-Matau, ji tau niekada taip neužgis,-vaikinas atsisuko į draugus,-palaikykit ją,-jis mostelėjo galva į mane ir man nespėjus susivokti buvau laikoma dviejų vaikinų. Bandžiau priešintis bet tai buvo beprasmiška, buvau visiškai nusilpus. Eidas tvarkė visas žaizdas o Enzo nesiartino, jaučiau jo žvilgsnį, bet džiaugiausi, kad jis nieko nesakė. Vaikinui baigus tvarstyt visas žaizdas jis atsitraukė ir buvau paleista.
-Galit palikt mus vienus?-paklausė Enzo draugų, širdis suplakė greičiau.

Nauji metai, nauji pažadai, bet žinau kad jų netesėčiau tai net nieko nepasižadėsiu.😘😘😘😘😘😘