Įslaptinta 2 (Baigta)

10

—Pasirūpinkit tom dviem merginom ir ikurdinkit jas svečių
kambariuose,—pasakiau merginom kurios vis dar nieko nesuprato.
—O tą, į rusį ir pririškit prie kokios kėdės ar dar kokio velnio kad nepabėgtu,—parodžiau į mašiną kurioje sėdėjo mūsų kalinys.
Praėjau pro visus į namą. Užlipau į viršų ir nuėjus į vonią išsimaudžiau. Apsirengiau sportines kelnes, maikę ir megztinį. Nusileidau į apačią, nuėjus į virtuvėję padariau tris puodelius arbatos.
Nuėjau į vieną iš svečių kambarių kuriame girdėjau balsus. Jame buvo Neila ir tos dvi merginos. Jos manęs nematė todėl aš stebėjau ką jos daro.
—Merginos ateikit į apačią,—pasakiau ir apsisukusi išėjau. Jos atėjo į virtuvę ir parodžiau į kėdes kad jos atsisėstu.
—Tai kokie jūsų vardai?—paklausiau pastumdama link jų puodelius.
—Aš Emeida o čia mano sesė Eiva,—atsakė kaip supratau viresnė. Idėmiai isižiūrėjus į jas pamačiau kad jos tikrai panašios.
—Gerai. Kur jūs gyvenot prieš atsiduriant ten?
—Neprisimenam. Jie kažko mum leisdavo ir mes beveik nieko
neprisimenam,—linktelėjau galva.
—Eidai,—pašaukiau jį,—pažiūrėk ko joms prileista ir ar gali ką nors padaryti, o aš einu į rūsį,—į virtuvę iėjo Sofi. Pasiėmiau virtuvinį peilį.
—Kam tau jis?—paklausė Sofi kai jau išeidinėjau iš virtuvės.
—Šiaip,—net neatsisukau į ją. Girdėjau kaip ji mane seka.
—Kodėl tu eini į rusį su peiliu?—ji itarė ką aš ketinu daryt,—Iza?
—Tau geriau ten neit,—atsisukau į ją ir palikus ją stovėti nusileidau laiptais. Apačioje buvo Enzo, Aretas ir Martas, o mano kankinys buvo pririštas prie kėdės ir be samonės.
—Ot gražu tai kaip man jį dabar pažadint?—užlipau į viršų. Prie durų stovėjo Sofi ir klausiamu žvilgsniu žiūrėjo į mane. Nuėjau į virtuvę o ji kaip kokia uodega sekė iš paskos. Prisipyliau stiklinę vandens ir vėl nusileidau į rusį. Supyliau visą vandenį tam drasuoliui ant veido ir jis staigiai atsikėlė.
—Labas rytas miegančioji gražuolę. Koks vardas?
—Koks tau skirtumas.
—Tiesiog bandžiau būt mandagi o beto noriu žinot vardą žmogaus kurį žudysiu,—irėmiau peilį jam į žandą ir labai lėtai pradėjau braukti palikdama kraujo dryžį,—tai koks vardas?
—Nolas,—iškošė pro sukastus dantis.
—Malonu aš Deabrua,—nusišypsojau ir pasiėmus kitą kėdę atsisėdau priešais,—tai kodėl jūs suplanavot tą apšaudymą parduotuvėje?
—Užsakė.
—Kas?
—Nežinau tai žinojo tik mūsų vadas kurį tu nužudei,—taip norėjosi išmušt tą pašaipia šypsenėlę jam iš veido.
—Kad ir kaip būtu tavęs laukia pragaras,—nusišypsojau. Šiandien neturėjau nuotaikos terliotis su juo todėl išėjau. Prie durų vis dar stovėjo Sofi.
—Kas čia vyksta?
—Nieko kas turėtu tau, rūpėt todėl laikykis nuo viso to atokiau ir viskas bus gerai,—nuėjau į savo kambarį ir išsimaudžiusi atsiguliau į lovą. Nolas nužudė mano mamą todėl jis kentės, aš jį priversiu maldauti mirties, jis pasigailės kad išvis gimė.