Įslaptinta 2 (Baigta)

23

—Vanesa,—liūdnai pasakė vienas iš jų, bet aš tik staigiai apsisukau ir pasileidau į vidų.
Paskui mane sekė keli vyrai bet nekreipiau į juos dėmesio. Nubėgau į garažą ir supratau kad net nenutuokiu kur yra motociklų rakteliai.
Man į petį patapšnojo vienas iš vyrų.
—Turite užsidėti,—jis rankoj laikė kažkokius rūbus,—jie matė kaip jūs apsirengusi ir greit atpažins jei nepersirengsit,—pastebėjau kad visi apsauginiai užsideda sportbačius, džinsus ir sportinius megztinius. Paėmiau ir viską užsidėjau ant dėvimų rūbų kurie tebuvo šortai ir maikutė. Pasiėmiau šalmą. Raktelius padavė vienas iš vyrų. Atsisėdau ant motociklo ir apsidairiau. Aplink mane buvo daug žmonių ant motociklų ir mašinose. Išgirdau šūvį ir susigūžiau, tikiuosi Daivarui viskas gerai.
Garažo vartai atsidarė ir visi paplūdo gatvėmis. Nežinau kur važiuoju bet tiesiog važinėjau gatvėmis toldama nuo namų. Girdėjau kaip mus seka kitos mašinos ir motociklai, pora kartų išgirdau šūvius.
Prie manęs prisigretino vienas iš apsauginių. Jis mostelėjo ranka taip liepdamas sekti iš paskos.
Važiavom šunkeliais kol išvažiavom į greitkelį. Paskui mus važiavo keli mūsiškiai ir jų vis daugėjo.
Galiausiai nusukome į miško takelį.
Pradėjau panikuoti ar šiti žmonės tikrai man nori padėt, bet pamačius dailų vasarnamį nusiraminau.
Garažo durys atsivėrė ir visi suvažiavo į vidų. Vienas ėmėsi vadovavimo ir išsiuntė grupę vyrų atgal. Radus duris vedančias į vidų užėjau. Klaidžiojau kolidoriais prasilenkdama su žmonėm kurie į mane nekreipė dėmesio. Beklaidžiodama radau kambarį kuriame stovėjo alkocholinių gėrimų baras, sofa priešais didelį teliką, knygų spinta prie lango, keli sėdmaišiai. Ir po visu tuo didelis baltas pūkuotas kilimas. Pirmiausia apžiūrėjau knygų lentyną. Neradus nė vienos knygos kuri mane sudomintu pasiėmiau televizoriaus pultelį ir isijungus žiūrėjau kažkokią išlikimo laidą.

Atsikėliau nuo kilusio šurmulio. Atsistojau ant kojų ir stebėjau kaip žmonės lakstė iš vietos į vietą. Viena vidutinio amžiaus moteris nešė vandens dubenį, nusprendžiau sekti ją. Priėjau prie durų, užėjus likau šokiruota. Ant lovos krašto sėdėjo kruvinas Daivaras o šalia sukiojos žmonės. Negalėjau padaryt nieko. Norėjau prieit prie vaikino, norėjau nešdintis iš kambario, norėjau pamiršt tai ką katik mačiau, bet negalėjau pajudėt, tiesiog negalėjau.
Daivaras pakėlė akis į mane. Jis ištiesė ranką ir pagaliau prisiverčiau pajudėt, paėmiau jo ranką ir priėjau arčiau.
—Tave pašovė,—žiūrėjau į jo kairę ranką iš kurios bėgo kraujas. Jis taip pat žvilgtelėjo į žaizdą.
—Tai niekai, svarbiausia tu sveika,—jis sunėrė mūsų pirštus. Stebėjau kaip Noela traukia kulką, Daivaras tik dar stipriau suspaudė mano ranką.

Galiausiai kai vaikino ranka buvo sutvarstyta jis palydėjo mane į mano kambarį.
—Jei norėsi ką pakeisti pasakyk kam nors iš apsauginių ir jie tuo pasirūpins,—jis pakėlė mūsų vis dar sunertas rankas ir pabučiaves mano krumplius išėjo.
Apsidairiau kambarį, tai nebuvo kažkuom labai išsiskiriantis kambarys, šviesios, perisko spalvos sienos, dvigulė lova, didelis langa, spinta, stalas su kėde šalia, ir didelis kraupus paveikslas vaizduojantis porcelianine lėlytę. Išėjau iš kambario ir pamačius pirmą pasitaikiusį žmogų paprašiau kad išneštu tą paveikslą.
Šiek tiek pasivaikščiojus ėjau atgal į kambarį kai už vienų durų išgirdau Daivaro balsą. Nedvejodam iėjau į kambarį, iškart pasigailėjau nes buvo labia nejauku. Kambarį sėdėjo daug kostiumuotų vyrų ir visi žiūrėjo į mane. Mano dėmesį patraukė plačiaekranis televizorius kabantis ant sienos. Jame buvo mėlynakis blondinas.