Įslaptinta 2 (Baigta)

56

Kiek galėdama prisiglaudžiau prie medžio, teliko laukt. Ivyko stebūklas, kažkas tolumoje sušuko, kad rado kas šovė ir visi vyrai išbėgi iš parko. Dar porą minučių pasėdėjau medyje isitikindama, kad jie negrįš. Išlipau iš medžio ir nuėjus į stovėjimo aikštelę užlipau ant savo motociklo ir išvažiavau, šitas darbas buvo labai lengvas. Pasukau Neikanto restorano link, kur šiuo metu turėtu būti ir Enzo. Iėjau į praštmatnų pastatą ir susidūriau su darbuotoju.
-Laba diena,-vaikinas itariai nužvelgė mano aprangą. Nekreipiau dėmesio į jį ir tiesiog pradėjau eiti Neikanto kabineto link. 
-Kur jūs einate,-man kelią pastojo vaikinas.
-Tiesiog pasitrauk,-piktai pasakiau. Pasiruošiau trenkt vaikinui, bet iš personalo patalpų išėjo Enzo. 
-Iza, negražu muštis,-vaikinas priėjo prie manęs ir apsikabino per liemenį atsistodamas šalia.
-Bet jis manęs nepraleidžia,-patempiau lūpą.
-Nesvarbu, mes jau einam, Martas nuvažiavo paimt visų iš viešbučių-vaikinas bandė apsisukt su manim, bet aš net neketinau pajudėt.
-Šnekėjai su Neikantu?-atsisukau į vaikiną. 
-Taip,-vaikinas pavartė akis.
-Džiaukis, kad mum į kiną nes kitaip mes abu nueitume ir pabūtume su tavo tėvu,-pasakiau ir nuėjau su vaikinu į stovėjimo aikštelę.
-Lenktiniaujam iki namų?-užsėdau ant motociklo. Vaikinas linktelėjo. davažiavom iki šviesioforo ir vos užsidegus žaliai abu pradėjome važiuot. Jau buvome netoli namų kai išgirdau policijos sirenas. Per galinio vaizdo veidrodėlius pamačiau už mūsu dvi policijos mašinas. Atsisukau į mašiną šalia manęs. Enzo suprato mane ir abu pagazavę pasileidom skirtingais keliais. Žaidimo tikslas, kuo greičiau atsikratyt policijos ir grįžt pirmam namo. Klaidžiojau miesto gatvelėm. Privažiavau parkelį ir pradėjau važiuot tarp žmonių. Policijos mašinai čia važiuot buvo be šansų, nes parkelio pradžioje buvo stulpeliai kurie neleidžia pravažiuot mašinom. 

Grįžau namo ir nusišypsojau supratusi jog laimėjau. Nubėgau į kamabrį ir išsimaudžiau. išėjau iš dušo ir apsirengiau tamsiai mėlyna suknelę su iškirpte ant nugaros, priekyje ant pilvo buvo permatoma medžiaga, buvau pasiruošusi važiuot į kiną bet Enzo vis dar nebuvo grįžes. Nulipau į apačią ir iš šaldytuvo pasiėmus sulčių isipyliau į stiklinę. Nuo stalo pasiėmiau telefoną ir svarsčiau skambint, ar ne. Galiausiai nusprendžiau paskambint.
-Laba,-išgirdau vaikino juoką ir variklio ūžimą.
-Ir kurgi tu esi?-atsirėmiau į stalą ir žiūrėjau į grindis.
-Nu prilipo farai, ir dar ne vienas,-vaikinas susinervino ir išgirdau padangų cipimą.
-Kiek užtruksi?
-Manau pėnkias minutes, geriausiu atveju dvi.
-Gerai, laukiu,-pabaigiau pokalbį ir toliau gėriau sultis. Po trijų minučių kieme išgirdau mašinos  variklį. Pašokau nuo sofos ant kurios sėdėjau ir nubėgau į garažą kur iš mašinos lipo Enzo.
-Pralaimėjai,-iškišau liežuvį, vaikinas priėjo prie manęs ir staigiu judesiu prispaudė mane prie mašinos, pasidėdamas savo rankas man ant liemens.
-Tu sukčiavai,-vaikinas suglaudė mūsu kaktas.
-Nesukčiavau,-pasistiebiau sumažindama tarpą tarp mūsų lūpu.
-Sukčiavai,-vaikino veidas dar labiau priartėjo.
-Koks skirtumas,-nebeištvėrus suglaudžiau mūsų lūpas. Vaikino ranka palindo man po maikute. Supratau prie ko tai gali privest, bet neturėjau jėgų sustot. Durų skambutis mus abu sustabdė. Vaikinas sustojo mane bučiaves, bet net neketino paleisti.
-Už durų būsimas lavonas,-jis priglaudė savo lūpas man prie kaktos.

Vis dėlto spėjau parašyt💖💖💖💖