Įslaptinta 2 (Baigta)

14

Enzo pov

Iš ligoninės neišeinu virš savaitės, mano princesė jau visą savaite guli komoje ir tai mane drasko iš vidaus. Daktarai siūlo išjungti gyvybę palaikančius aparatus bet aš to niekada neleisiu, negaliu...

Izabele pov

Tamsus bekraštis kambarys yra vienintelis dalykas kurį matau.
O nepakeliamas skausmas nugaroje vienintelis dalykas kurį jaučiu.
Kartais girdžiu kalbas. Balsų neatpažystu, bet jie kalba su manim apie mano gyvenimą.
Neprisimenu nieko išskyrus mažą mergaitę su lapo formos pakabuku. Nežinau kas ji bet kiekvienasyk pagalvojus apie ją krūtinę apėma maloni šiluma.

Atsimerkiau tamsiame kambaryje. Lėtai atsisėdau ir apsidairiau. Pro didelį langą galėjau matyt mėnulį danguje. Kambaryje buvo lova didelė lova kurioje gulėjau, stalelis, ant sienų kabojo keli paveikslai ir trejos medinės durys durys, viskas atrodė labai praštmatnu. Atsistojau ir nuėjau prie artimesnių durų. Jas atidarius pamačiau vonios kambarį. Pasiramstydama į sieną priėjau prie kitų durų. Ten buvo spinta, rūbų nebuvo daug bet tuščios vietos buvo tikrai per daug vienam žmogui. Šiaip ne taip nuėjau ir prie trečių durų. Atidarius jas nuo kėdės greta staigiai pašoko kažkoks vaikinas, jis greit pasiėmė telefoną ir kažkam paskambino. Negirdėjau nė žodžio ką jis sakė ir tai mane neramino. Apsidairiau, stovėjau kolidoriuje baltomis sienomis ir su blausiomis šviesomis. Vaikinas vėl atkreipė į mane dėmesį. Jis kažką sakė bet aš nieko negirdėjau. Jis atsargiai mane apsuko ir pradėjo stumti link kambario iš kurio katik išėjau. Norėjau užsukt jo ranką bet vos pabandžius tai padaryt per nugarą perėjo didžiulis skausmas ir aš suklupau jam ant rankų.
—... ateis... ilsėtis... nepasveikai,—pradėjau girdėt nuotrupas žodžių kuriuos jis sakė. Daugiau nesipriešinau ir nuėjus į tą kambarį atsiguliau į lovą. Norėjau jam pasakyt kad aš išbadėjus bet pravėrus burną iš jos neišėjo nei žodis. Vėl likau viena.

Pabudau nuo durų girgžtelėjimo. Į kambarį iėjo mergina su padėklu ant kurio buvo maistas. Ji kažką pasakė bet aš tik susiraukiau nes vis dar nieko negirdėjau. Ji padėjo padėklą ant stalo ir prisitraukė prie jo taburetę.
—...ar...prisimeni?—pasukiojau galvą vos galėdama suprasti ką ji sako. Ji prisiartino arčiau manęs ir padėjo atsisėst.
—...valgyt...—nesupratau apie ką ji šneka bet maistas mane viliojo. Lėtai pakėliau ranką prie savo ausų ir į jas pabaksnojau sukiodama galvą į šonus. Tikėjausi ji supras ką noriu pasakyt.
Ji suraukė antakius toliau žiūrėdama į mane. Tiesiog numojau ranka. Pasiėmus lėkšte su maistu lėtai pradėjau valgyt. Kiekvienas judesys reikalavo didžiulių pastangų. Mergina nepaliko manęs kol visko nesuvalgiau.
Vėl likau viena. Pragulėjau kelias valandas kol ta mergina vėl grįžo su maistu.
—Kaip jautiesi?—pagaliau galėjau viską normaliai girdėti. Prasižiojau sakyt kad nekaip bet iš burnos teišėjo šniokštimas.
—Tau turbūt sunku kalbėt?—ji susirūpinusi paklausė o aš palinksėjau galvą.
—Ar ką nors prisimeni?—pradėjau galvot ir bandyt bent ką nors prisimint bet nieko. Atrodo kad visas gyvenimas būtu išnykes. Papurčiau galvą nuleisdama akis ir vis dar beprasmiškai bandydama ką nors prisiminti.
—Vargšelė. Aš Emeida tavo geriausia draugė,—ji priėjo arčiau ir mane apsikabino.