Įslaptinta 2 (Baigta)

22

Jis tiesiog išėjo ir paliko mane vieną. Nu ir gerai. Nežinau ar turėčiau dėl to pykt bet pykstu.

Daivaro pov.

Kad ir kaip nenorėjau, turėjau palikt ją vieną, manęs laukia darbas. Nuėjau į savo kabinetą ir pradėjau tvarkyt popierius kurie jau lenda per gerklę.
Į kabinetą net nepasibeldus iėjo Emeida.
-Ko tu lauki?!-ji iškart pradėjo šaukt ant manęs.
-Ji jau senai turėjo būt negyva, mes ją pagrobėm ne tam kad pralinksmint jos gyvenimą, mes ją pagrobėm tam kad atkeršyt už Donardą. Ji tik dar viena kalė kuri neverta to ką turi.
-Užsičiaupk!-surikau garsiau nei norėjau, bet ir gerai ji turi žinot kas vadas.
-Darysiu tą ką noriu ir tu man neaiškinsi, o dabar lauk kol neprireikė tavęs išnešt kojom į
priekį,-ji supratusi mano grasinimą pasišalino iš kabineto.
Sukritau kėdėje. Aš puikiai žinau kokiu tikslu čia yra Vanesa bet aš negliu to padaryt, aš per silpnas, aš padariau klaidą suartėdamas su ja.
O blogiausia kad jos draugai jau žino kad ji pas mane. Viena prakeikta klaida veikiausiai nuneš mano galvą po žeme, bet jei tai dėl laiko praleisto su ja, tai to verta.

Deabrua pov.

Sėdėjau savo lovoje ir bandžiau sugalvot ką veikt. Aišku galvoje švilpauja vėjai.
Norėjau eiti į lauką bet smarkiai lyjo ir tai mane atgrasė.
Na kadangi negaliu vaikščiot lauke vaikščiosiu viduje.
Apėjau visus kolidorius nežinau kiek kartų ir jau užsimerkus galėčiau grįžt į savo kambarį.
Išgirdau staigiai stabdomą mašiną, poto dar viena ir dar, ir dar. Pribėgau prie lango. Lauke buvo pilna mašinų ir iš jų be sustojimo lipo žmonės. Blogiausia tai jog jie neatrodė draugiškai nusiteikę.
Pasileidau bėgt savo kambario link. Iš stalčiaus išsitraukiau pistoletą. Užsidėjau aukštaaulius batus ir į juos isikišau peilių su dėklais. Kiek galėdama greičiau susirišau savo palaidus plaukus kurie būtu nerealiai trukde ir išėjau iš kambario. Kolidoriuose lakstė apsauginiai ir čia buvo tikra maišalynė. Nežinojau nei kur eiti nei ką daryt. Priėjau prie lango pro kurį matos paradinis iėjimas. Pirmas ir vienintelis dalykas kurį pamačiau tai Daivaras lipantis laiptais. Pradėjau bėgt prie iėjimo bet į lauką išeit nepavyko nes prie durų buvo daug ginkluotų vyrų kurie manęs nepraleido.
Girdėjau kaip kažkas šneka su Daivaru bet negalėjau suprasti nė žodžio. Išsitraukiau ginklą ir nusitaikiau tiesiai į lauką.
-Traukities,-surikau ir vyrai stovėje priešais mane pamatę ginklą pasitraukė.
Galiausiai prasibroviau iki Daivaro. Visų žvilgsniai iškart nukrypo į mane. Lėtai nuleidau ginklą ir priėjau dar arčiau vaikino kuris apkabino mane per liemenį.
-Sėsk ant motociklo ir bėk, paskui pasiūsiu apsauginius,-jis pasakė priglaudęs savo lūpas man prie pat ausies. Persigandusiu žvilgsniu skenavau visus žmones priešais mus, nemačiau nė vieno kuris neturėtu ginklo. Mano akys užkliuvo už to pačio blondino kurį mačiau pobuvyje. Jis stovėjo atokiau dviejų vaikinų kurie kaip suprantu ir šnekėjo. Šalia blondino stovėjo mergina kuri man buvo kažkur matyta bet niekaip negalėjau prisimint kur.
-Dabar,-Daivaras pasakė ir aš neatsukdama nugaros ėjau link durų. Mačiau kaip du priekį stovėje vaikinai norėjo pradėt bėkt bet kai į juos buvo nusitaikyta jie sustojo.
-Vanesa,-liūdnai pasakė vienas iš jų, bet aš tik staigiai apsisukau ir pasileidau į vidų.