Įslaptinta 2 (Baigta)

20

-Eime,-paėmė už rankos ir nusivedė į lauką.
Lauke stovėjo matinis juodas range roveris.
Aš isėdau į galą o vaikinas šalia. Daivarui paliepus vairuotojas pradėjo važiuoti pobūvio link. Paskui ir priešais mus važiavo po mašiną.
Sustojome šalia didelio namo prie kurio buvo daug kostiumuotų vyrų. Paradinės duris buvo plačiai atvertos.
Daivaras atsisuko į mane.
-Ginklą turi?-patapšnojau per dešine koją kur buvo šautuvas,-gerai, nežinia kas gali nutikt,-jis linktelėjo ir atidares duris išlipo pirmas. Ištiesė man ranką kurią nedvejodama paėmiau. Iš kitų dviejų mašinų išlipo kostiumuoti vyrai ir išsisklaidė po aplinką.
-Eime?-Daivaras atkišo savo parankę.
-Eime.

Vaikščiojom po didelę salę ir kalbėjom su ivairiais žmonės, kažkur kampe grojo muzikantai.
Kaip vaikinas ir sakė tai nebuvo idomu. Nuėjau prie bufeto ir pasiėmus taurę šampano ieškojau Daivaro. Pamačius jį šnekant su kažkokiu vyriškiu neskubėdama priėjau. Vaikinas supažindino mus bet aš iškart pamiršau jo vardą, žinau tik tai kad jis partneris. Galiausiai jiem baigus šnekėt nuėjome į šoną.
-Man čia nuobodu,-kaip mažas vaikas pasiskundžiau.
-Žinau, man ir bet aš turiu čia dalyvaut, greit galėsim važiuot,-jis liūdnai atsakė ir paėmes man už rankos supynė mūsų pirštus.
-Daivarai senai matytas,-išgirdau balsą kuris man kažką priminė. Mano palydovas net neatsisukes staigiai per savo ausinę kažką pasakė.
-Tu turi eit aš tuoj ateisiu,-jis pasakė pastūmdamas mane link apsauginio kuris katik prisistatė, nenorėjau palikt jo vieno todėl niekur nėjau,-bėk!-jis sušuko ant manęs. Dar spėjau pamatyt vaikiną kuris sveikinosi su Daivaru. Tai buvo mėlynakis blondinas kuris nenuleido nuo manęs akių.
-Vanesa?-jis ir toliau žiūrėjo į mane, negalėjau nieko padaryt nes prie manęs prisistatė dar du asmens sargybiniai ir užstoje vaizdą nutempė link mašinos. Dar spėjau išgirsti kilusį samyšį ir šūvius.
Iškart supanikavau kad Daivaras ten liko vienas.
-Sustokit,-pradėjau rėkt ant vairuotojo,-Daivaras ten,-jaučiau kad pradedu ne juokais panikuot.
-Jam viskas gerai panele su juo yra kiti apsauginiai jis bus sveikas,-šalia manęs sėdėjes vyras neleido nieko daryt tik žiūrėt į kelią.

Grįžus namo net nenusivaliau makiažo ir griuvau į lovą. Negalėjau užmigti nes niekaip neapleido mintys apie Daivarą kuris liko ten. Pajaučiau kaip skruostais teka ašaros. Tas vaikinas man rūpi daugiau nei turėtu.

Išgirdus žingsnius staigiai pašokau iš lovos. Kažkas buvo už durų ir šnekėjosi.
-Kaip ji?-atpažinau Daivaro balsą.
-Jai viskas gerai nuo grįžimo neišeina iš kambario,-atsakė kitas vyras. Mano kambario durys prasivėrė ir pamačiau tą dėl kurio negalėjau užmigt.
-Tu sveikas,-pribėgau prie jo ir apsikabinau.
-Tai aišku sveikas kitaip būt ir negali,-jis dar labiau prispaudė mane prie savęs.
-Dabar tau reikia ilsėtis, pašnekėsim rytoi,-jis paleido mane ir jau ruošėsi išeit.
-Pasilik,-nesupratau ką sakau o žodžiai tiesiog patys išsprūdo. Jis atsisuko į mane ir nusišypsojo.
-Gerai. Tik mum abiem reikia
dušo,-priėjes pabučiavo į viršugalvį o tada išėjo. Ir būtinai turėjau nenulaikyt savo liežuvio už dantų, tai kvaila. Kiek galėdama greičiau nubėgau į dušą ir nusiprausiau. Kai išėjau iš vonios vaikinas jau laukė manęs lovoje žaizdamas su telefonu.
-Žinai tau irgi tokio reikia,-jis pavartė telefoną rankoje o aš tik linktelėjau galva. Atsiguliau šalia jo ir padėjus galvą ant jo krūtinės stebėjau kaip jis naršo socialiniuose tinkluose kol užmigau.

Ar kas nors supratot kas tas mėlynakis blondinas?
Love you all😘😘😘