Įslaptinta 2 (Baigta)

42

-Pasikeitei, atrodai pribloškiamai,-išsigandusi pakėliau akis į žmogų kuris šnekėjo su manim. Prie mano stalelio stovėjo Daivaras ir žiūrėjo į mane pavargusiomis akimis. Ką jis pastarosiomis dienomis veikė?
-Neprieštarausi jei prisėsiu?-vaikinas linktelėjo laisvos kėdės link, papurčiau galvą leisdama suprast kad neprieštarauju. Vaikinas atsisėdo priešais mane.
-Kaip gyveni?-paklausė tokio paprasto klausimo. Nejaugi jis nežino kad buvau laikoma mirusia?
-Na kaip prisikėlus iš mirusių tai neblogai,-nusišypsojau pasijusdama drasiau.
-Kaip suprast?-nuo šito klausimo prasidėjo mano pastarojo gyvenimo pasakojimas, vaikinas klausės nepertraukdamas, kartais per jo veidą pereidavo nuostaba, bet jis ją greit paslėpdavo.
Po valandos pokalbių, jaučiausi tarsi mes net nebūtume išsiskyre, aš jau ir pamiršau, kad ant jo pykau.
Po dar valandos vaikinas pasiūlė važiuot susitikt su Noela, mergina kuri mane gydė, kol buvau pas jį. Aš sutikau visiškai nepagalvojus.
Pas jį namuose pridarėm nesamonių, sudaužėm pora vazų, sudeginom sausainius ir visas virtuvės grindis padengėme miltais. Galiausiai kai telefonas nenustojo skambėt nuo gaunamų žinučių turėjau važiuot namo. Daivarui rekėjo į centrą, todėl pasisiūliau nuvežt jį, man vistiek pakeliui.

Sustojau kažkokioi stovėjimo aikštelėje. Daivaras atsisuko į mane.
-Aš tavęs pasiilgau,-jis lygtais norėjo mane pabučiuot, bet laiku susivaldė, vaikinas tiesiog apkbino mane ir išlipes iš mašinos nuėjo savais keliais. Pasekiau jį akimis, kol jis dingo iš akiračio. Rankas susidėjau ant vairo ir atrėmiau galvą pasislėpdama nuo išorinio pasaulio. Ir ką aš darau? Aš gi turiu vaikiną kurį myliu ir kuris myli mane. Aš tokia kvaiša. Pakėliau galvą, nusprendusi važiuot namo, bet mano akys susidūrė su Enzo kuris stovėjo ir žiūrėjo į mane. Va dabar tai susimoviau. Išlipau iš mašinos ir greitu žingsiu nuėjau prie savo vaikino. Jis žiūrėjo į mane net nepajudėdamas, jo žvilgsnyje mačiau liūdesį ir nusivylimą, kurie mane skaudino labiau nei žodžiai, jau geriau jis būtu šaukes ant manęs.
-Tai ne taip kaip atrodo,-norėjau pasiteisint, bet giliai širdyje žinojau, kad neturiu kaip.
-Visi taip sako,-ji apsisuko ir paliko mane vieną. Neturėjau jėgu sekt, nežinau ką būčiau pasakius, aš kalta dėl visko.

Gulėjau ant Rugilės lovos, visos merginos buvo šalia. Neprisiverčiau jom papasakoti kas nutiko, bet jos suprato esmę vos pasakius Enzo vardą.
-Tu turi susiimt ir papasakot kas nutiko, kitaip mes negalėsim tau padėt,-pasakė kažkuri iš merginų. Atsisėdau lovoje apsikabinus pagalvę. Jau lengviau būtu nužudyt tuziną žmonių, nei išsiskyrt su Enzo.
-Enzo mane pamatė su kitu vaikinu, tarp mūsų visiškai nieko nėra, jis tik senas draugas,-pradėjau aiškint, neminėdama, kad tas senas draugas buvo Daivaras.
-Ir dabar Enzo manęs nekenčia,-trumpai ir aiškiai.
-Jūs su Enzo esat tobula pora, tikrai nemanau, kad tai jus išskirs,-pasakė Silvija, taip suteikdama kažkokios vilties.
-O beto Enzo užsidares jūsų kambarį, galėtum nueit ir pašnekėt,-pasakė Neila tarsi tik tarp kitko, žiūrėdama į lubas.
-Bet jis nenorės manęs klausyt,-pasakiau tai kas sukosi galvoje.
-Jei myli klausys ir atleis, o jei ne tai buvo labai malonu jį pažinot, bet jo valandos bus suskaičiuotos,-mirktelėjo akį Ari taip parodydama visišką palaikymą.
-Jūs geriausios,-visos apsikabinom ir jos mane išvyjo iš kambario. Lėtais neužtikrintais žingsniais nuėjau prie mūsų kambario durų. Nežinojau ar man tiesiog užeit ar pasibelst. Galiausiai nusprendžiau, kad tiesiog ieisiu, vis dėlto kambarys ir mano. Iėjus radau vaikiną gulintį ant pilvo, lovoje.
-Enzo?