Įslaptinta 2 (Baigta)

26

  -Jei sugebėsi išsilaisvint būsi laisva, o jei ne tai tavęs laukia kančios,-po šių žodžių viskas nutilo.  
Iš visų jėgų bandžiau išsilaisvint bet tai tiesiog buvo beprasmiška, nes virvės buvo labai stipriai isiveržusios į mano rankas ir kojas.

Galiausiai po nežinau kiek laiko pasidaviau, tiesiog praradau viltį, ir nusprendžiau palaukti kas bus toliau.

Nežinau nei keik laiko praėjo nei kokiais tikslais aš čia laikoma bet man jau nusibodo. Staiga kai to visai nesitikėjau atsidarė durys. Pro jas iėjo krūva vyrų. Du iš jų priėjo ir pastatė mane su vsa kėde atgal. Tuomet išsitraukė peilį ir aš susigūžiau spėliodama kas dabar bus. Mano nuostabai jie tiesiog nupjovė virves, taip išlaisvindami mane. Užsipuoliau vieną iš jų ir pradėjau trankyti, mane greit sustabdė kiti vyrai. 
-Gana,- pasigirdo balsas ir visi atsitraukė nuo manęs,-aš gi sakiau kad tau reikia prisiminti kaip reikia išsilaisvinti,-į patalpą iėjo Daivaras taip mane labai nustebindamas.
-Kas čia vyksta?-sutrikusi paklausiau.
-Tu buvai pernelyg pasipūtusi ir manei kad tau nereikia testi mokslu, tai aš tau irodžiau kad vis dėlto reikia,-Daivaras nusišysojo aiškiai patenkintas savimi.
-Wow kaip sumanu,-sarkastiškai pasakiau ir visus piktai išstumdžius išėjau iš kambario. Biški paklaižiojui po rūsį ir radau išėjimą. Tiesiu taikymu nuėjau į savo kambarį nekreipdama dėmesio į žmones vaikštančius aplink.

Į duris kažkas pasibeldė ir pabandė jas atidaryt, aišku nesėkmingai nes aš jas buavu užrakinus.
-Mažute,-už durų suzyzė Daivaras.
-Isileisk,-jis ir toliau beprasmiškai klibino rankeną. Mano nelaimei išgirdau kaip durų spina trakšteli atsirakindama. Greitai palindau po kaldra ir paslėpiau savo veidą pagalvėje.
-Mažute,-Daivaras atsisėdo ant lovos krašto.
-Pyksti?-jis paklausė o aš tik papurčiau galvą duodama suprast kad ne, nors ištikrųjų ir pykau.
-Labai?-toks vaizdas kad jis skaito mane kaip atverstą knygą. Palinksėjau galva, nes buvau labai pikta.
-O jei nuvažiuotume į prekybos centrą?-ši mintis mane viliojo ir aš nieko neatsakius nuėjau ieškot ką apsirengt. Išgirdau Daivarą nusijuokiant ir išeinant iš kambario.

Po dešimties minučių buvau pasiruošus ir išsirinkus patinkantį motociklą, pasiėmiau raktelius nuo jų kabyklos. Daivaras taip pat atsisėdo ant motociklo ir paspaudes pultelį atidarė garažo vartus.
Pati pirma išvažiavau ir tik tada supratau jog nežinau kur važiuot, sustojau ir laukiau kol Daivaras atvažiuos. Ilgai laukt nereikėjo ir mes pasukome miesto link.

Vaikščiojom po parduotuves jau apie tris valandas ir Daivarui tai ryškiai nusibodo.
-Gerai eik į piceriją ir užsakyk maisto, aš dar nubėgsiu į tą parduotuvę,-parodžiau į parduotuvę kurios vitrinoje buvo labai graži suknelė. Daivaras sutiko ir nuėjo palikdamas mane vieną. Greit nubėgau į parduotuvę ir pradėjau rinktis patinkančius rūbus. Nuėjau prie persirengimo kabinų kur kažkokias nesamones išdarinėjo trys juodaplaukės. Greit ilindau į kabiną ir pasimatavau visus rūbus. Pasiėmus man tikusius nuėjau prie kasos kur buvo tos juodaplaukės. Pasidarė ir linksma ir skaudo, jos visos atrodė tokios linkmos, norėčiau ir aš turėt daugiau draugių nes Emeida pastaruoju metu manęs neaplanko. Viena iš merginų buvo pastumta kitų ir atsitrenkė į mane. Ji staigiai atsistojo ir atsiprašė. Bet mūsų akims susitikus abi sustingom. Tai buvo mergina kuri beveik visose nuotraukose stovėdavo šalia Eido, jei gerai prisimenu tai ji vardu Silvija.
-Vanesa?-ji sutrikus žiūrėjo į mane, aš buvau labai pasimetus ir nežinojau ką atsakyt ar daryt. Padėjau daiktus ir apsisukus pradėjau eiti link picerijos kur manęs laukė Daivaras.
-Vanesa sustok,-ta mergina sekė mane,-skambinkit vaikinams, greičiau,-ji liepė savo draugėm ir pribėgo prie manęs.
-Prašau bent jau išklausyk mane,-ji atsistojo priešais neleisdama man praeiti. Sustojau ir klausiamu žvilgsniu pasižiūrėjau į ją.
-Tu turi grįšt namo,-ji suėmė mano rankas.
-Aš su bosu išvažiavau, jis leido,-nelabai supratau apie ką ji šneka.
-Ten ne tavo namai, kai tu buvai komoje tave pagrobė ir turbūt praplovė smegenis, jie tau meluoja Vanesa,-ji bandė mane ikalbėt, bet aš jau nežinojau kuo galiu pasitikėt. Pamačiau link mūsų bėganti būrelį vaikinų ir vos atpažinus Eidą, savo telefone paspaudžiau greito vedimo mygtuką kuris skambina Daivarui. Aš nežinojau ar galiu kuom nors pasitikėt, bet krūva žmonių kurie bandė mane nužudyt man pasitikėjimo nekėlė. Išsilaisvinau iš merginos rankų ir pradėjau bėgti picerijos link. Mane bebėgančią pagavo Daivaras. Iškart užėjau už jo nugaros ir stebėjau kaip iš visų pusių mus apsupa tie žmonės.
-Grąžink ją mums,-tarė vienas iš vaikinų. Aš tik dar stipriu isikabinau Daivaro rankos.
-Jūs jai esate niekas ir aš esu garantuotas kad ji nenori su jumis eiti,-pasakė užtikrintas Daivaras ir aš jam pritariau palinksėdama. Du iš vaikinų puolė Daivarą ir jie pradėjo muštis. Norėjau isiterpti bet mane pagavo kiti vaikinai ir jie nusitempė mane į savo mašiną. Aš spardžiausi ir klykiau bandydama ištrūkt bet tai buvo beprasmiška, jų buvo per daug.