Įslaptinta 2 (Baigta)

16

Vėl sėdėjau kambarį ir svarsčiau ką aš ne taip pasakiau.
Pasijutau pavargus, todėl priguliau ir užmigau.

Ryte atsikėliau nuo žingsnių. Atsimerkiau pasiruošusi susitikt Emeidos draugišką veidą bet likau nustebus.
Į kambarį iėjo mano amžiaus vaikinas.
—Labas,—jis nusišypsojo savo akinama šypsena. Nieko jam neatsakiau.
—Aš Daivaras. Donardo sūnus,—jis ir vėl nusišypsojo o aš tik sutrikusi žiūrėjau į jį. Vardas Donardas man buvo kažkur girdėtas bet Daivaras nieko nesakė,—atsiprašau tu turbūt nieko neprisimeni,—pakračiau galvą patvirtindama jo spėjimus,—o gaila,—jis tyliai sumurmėjo. Tarp mūsų isivyravo nejauki tyla.
—Kur Emeida?—tesugebėjau paklaust.
—Ji išvyko su užduotim, ryt turėtu grįžyt, tad jei neprisštarauji šiandien draugiją palaikysiu aš,—jis ir vėl nusišypsojo.
—Tu turėtum pavalgyt,—jis parodė į padėklą su maistu. Nieko nesakydama prisilinka arčiau maisto ir pradėjau valgyt.
—Kaip jautiesi,—jis atkreipė mano dėmesį nuo valgymo.
—Gerai,—atsakiau ir toliau valgiau. Į kambarį isiveržė kažkoks vyras.
—Bose ivyko susiš...—jis nutilo vidury sakinio ir pasižiūrėjo į mane,—turime problemų,—pabaigė mintį. Suraukiau kaktą. Jis pradėjo sakyt vieną bet pamatęs mane pasakė visai ką kita. Kažkas nuo manęs yra slepiama.
—Labai atsiprašau brangioji bet turiu eit,—pasakė Daivaras ir atsistojes išėjo pro duris. Vėl likau viena. Pavalgius neturėjau ką veikti todėl atsistojus nuėjau į spintą.
Rūbai buvo labai keisti. Didzioji dalis jų buvo juodi ir aptemti. Galiausiai atsibodo žiūrėt į rūbus todėl sumaniau išeiti į lauką.
Priėjus prie durų jas atidariau ir šalia durų iškart sukruto apsauginis.
—Jum neglima palikti kambario,—jis užtvėrė man kelią. Norėjau ginčytis bet pamačius ginklą už jo diržo mane apėmė panika. Staigiai apsisukau ir grįžau į kambarį. Visa patalpa nors ir buvo didelė dabar atrodė labai ankšta. Man pradėjo trūkti oro. Priėjus atsidariau langą ir pažvelgiau į sodą. Tada pažvelgiau žemyn. Mano kambarys buvo antrame aukšte tad paprastai iš čia neišeisiu. Apsidairiau po kambarį ir pamačiusi ant lovos kaldrą nuvilkau nuo jos užvalkalą. Suplėšiau užvalkalą tiek kad užtektu nusileisti per langą ir kad nesuplyštu man lipant. Pririšau prie stalo kėdės ir patikrinus ar jis neslankios persisvėriau per palangę. Mikliai nulipau į apačią ir patraukiau sodo link. Apsauginiai į mane kreivai žiūrėjo nežinodami ar man galima čia būt, bet nė vienas nieko nesakė. Vaikščiojau apie pusvalandį kol radus suolelį atsiguliau, užmerkiau akis ir mėgavausi saulės šviesa.

—Ką čia darai?—staigiai pašokau nuo netikėto balso.